img Svetainės medis
Apie mus   I   Klauskite   I   DUK   I   Kontaktai   I   Online chess
 
img
 
Publikacijos
  
Jaan EHLVEST: „PRIVILEGIJOS – TAI JUK JUOKINGA“ 2014.11.02 print

Sergejaus KIM pokalbį su vienu žymiausių Estijos šachmatų didmeistriu Jaan EHLVEST pagal 
http://www.chesspro.ru/interview/ehlvest_interview

išvertė Algimantas STEPONAVIČIUS

Kalbant su juo, į akis iš karto krinta kritiškas savo pasiekimų vertinimas. Pastoviai pabrėžiama: „nebuvau geriausiu studentu“, „aš blogas profesionalas“. Vienok, gyvenimo ir sportinės karjeros kelias rodo priešingai.
„1977m. vasarą vaikų sporto mokyklos užsiėmimuose susipažinau su simpatišku vaikinuku iš Talino: Jaan Ehlvest žaidė šachmatais P.Kereso stiliumi...“,-rašė M.Botvinikas. Akivaizdu, tai buvo ne paprastas komplimentas, o instrukcija veikti, netiesioginė ateities prognozė. O tokiuose dalykuose Botvinikas retai klydo. Ir... Kažkiek užsisėdėjęs starte, per kokius porą metų estų šachmatininkas padarė veržlų šuolį, įsiverždamas į pasaulio šachmatų elitą. Jis ir dabar su kažkokiu užslėptu liūdesiu kalba apie tuos negrįžtamai praėjusius laikus, tarybinių šachmatų „auksinį amžių“, kurio vienu pagrindinių herojų jam buvo lemta tapti. Prisimena bendraamžius, su kuriais žaidė vaikų ir jaunimo čempionatuose, o paskui be kompromisų kovėsi begalinėje eilėje sąjunginių ir tarptautinių turnyrų. Kasparovas, Sokolovas, Salovas, Voitkevičius, Kancleris, Nenaševas... Pakalbėkim apie šachmatus, Jaan?

Фото: И.Одинцов

„ŠACHMATININKO ISTORIJA“

Jaan, didžiąjai šachmatų mėgėjų daliai jūs buvote ir liekate estų šachmatininkas. Ir visgi, kaip nutiko, kad jūs atstovaujate JAV šachmatų federaciją?

Buvo daug priežąsčių. Šachmatinės-baigėsi antrosios Pasaulio Taurės turnyras. Politinės-iširo TSRS. Pasikeitė visa sporto ir šachmatų sistema. Estijoje, pavyzdžiui, žmonės žaidė šachmatais iš idėjos, be valstybės pagalbos. Neliko mokomųjų treniruočių stovyklų, stipendijų sportininkams ir t.t. 1990m. praktiškai tapau bedarbiu. Aš, žinoma, žaidžiau šachmatais, bet buvo nežinia dėl rytojaus. Todėl kažkuriuo momentu... Bendrai aš jo vos nepražiopsojau: man reikėjo pagalvoti apie Ameriką anksčiau! Išėjo taip, kad mano draugas A.Voitkevičius tapo Baltimorės universiteto studentu. Vėliau ten įstojo žinomas didmeistris Aleksandras Oniščiukas. Dabar Amerikoje nemažai universitetų su šachmatų programos pakraipa. Bet tuo metu, 90-ųjų pabaigoje, tokių buvo tik du, ir vienas jų-Baltimorėje. Ir kažkurią krizinę situaciją priėmiau draugo patarimą bei išvykau į JAV.

Фото: М.Рабкин
Bet jūs tuo metu jau turėjote aukštąjį išsilavinimą?
Aš baigiau Tartu universitetą, istorijos fakultetą, psichologijos skyrių. Kai nuvykau į Ameriką, tuo momentu ten nutiko kažkokia nemaloni istorija su universiteto diplomantu, vengrų kilmės didmeistriu Šerceriu. Ir šachmatų programos universitete vadovybė nutarė, kad daugiau nebepriims į studijas „senų studentų“, tokių kaip mes su A.Voitkevičiumi. Įstoti buvo įmanoma tik bendra tvarka į magistratūrą (Masters degree). Aš taip ir ketinau padaryti, bet paaiškėjo, kad ten sudėtingos stojimo sąlygos, o jeigu patenku konkurso būdu, tikrai nebegalėčiau žaisti šachmatais. Išėjo taip, kad aš atsisakiau tokios perspektyvos ir žaidžiau toliau šachmatais.
Kodėl perėjau į JAV šachmatų federaciją? Kad galėčiau pretenduoti žaisti Pasaulio Taurėje, reikėjo dalyvauti Europos pirmenybėse, bet tuo metu aš jau gyvenau JAV. Nemažas atstumas, o sponsorių nebuvo, viskas už savus. Todėl nutariau keisti federaciją. O toliau nutiko taip, kad aš, Estijos pilietis, neturintis JAV pilietybės, atstovauju JAV šachmatų federaciją, likdamas estų šachmatininku.

„Tthe story of a chessplayer“, taip vadinasi knyga, išleista JAV ir skirta jūsų kūrybai.
Žinote, knygų prekybos biznyje dabar-sunku. Viso tiražo parduoti nepavyko. Iki šiol tebeturiu dar porą dėžių. Išleista anglų kalba Niujorke. Joje stengiausi atsakyti į visus mano karjerą liečiančius klausimus. Apie pirmąjį Pasaulio Taurės turnyrą, sovietinės mokyklos vaidmenį ir t.t. Parašiau ją, nes esu geriausias Estijos šachmatininkas po Kereso. Manau, po 8-rių metų, kai man sukaks 60, teks rašyti antrąją dalį (šypsosi). Žinoma, būtų gerai išversti ją į rusų, estų kalbas, perkelti į internetą.

Jūsų tėvai ir toliau gyvena Estijoje?
Taip, abu gyvi, jiems jau virš aštuoniasdešimties. Vasarą gyvena Saaremae, o žiemą, kai subjursta orai, persikrausto į Taliną.

Kokia pirmojo mokytojo reikšmė šachmatuose? Jums juo tapo Tynu Truus. Jis dar treniruoja iki šiol?
Tynu jau nebejaunas žmogus, bet iki šiol dirba treneriu. Finansavimas menkas, per respublikinį šachmatų klubą. Dabar tai sunkus darbas, dauguma tokių, kaip Truus, paprasčiausia labai myli šachmatus... Pedagogai uždirba mažai, bet jis ir toliau dirba su vaikais. Kodėl man pasisekė su juo? Reikalas tame, kad Estijoje jis buvo pirmasis, Maskvos fizinės kultūros institute įgijęs trenerio kvalifikaciją, baigęs šachmatų specialybės studijas. Pirmuosius metus Tyynu buvo puikus mokytojas. Pradėjau lankyti mokyklą septynerių. Užsiėmimai du kartus, paskui tris kartus per savaitę. Laikoma, pirmasis mokytojas-visam gyvenimui... Kuomet žaidžiau pirmajame Taurės turnyre, jis irgi buvo kartu. Kandidatas į sporto meistrus, patarti didmeistriui galėjo nedaug, bet pirmojo trenerio palaikymas pravertė.

O kas buvo Lembito Ollio treneris?
Pirmojo trenerio nepamenu, bet žinau, kad dirbo su Jaan Narva, kuris taip pat baigė šachmatų studijas Maskvoje.

Kai kalbama apie estų šachmatus, neįmanoma neprisiminti legendinio Paulio Kereso. Ar jums teko bendrauti su savo įžymiuoju tautiečiu?
Su Keresu susitikdavome retai. Suprantama, tuomet jis negalėjo numatyti, kad aš tapsiu profesionalu. Taline vykdavo tarptautiniai šachmatų turnyrai ir lygiagrečiai mėgėjams buvo rengiami simultanai. Daugiausia juos vesdavo estų meistrai. Aš noriai dalyvaudavau juose. Kadangi mokiausi popietinėje pamainoje, mama užsakydavo taksi, kad nepavėluočiau. Profesionalūs fotografai fotografuodavo žymius šachmatininkus, kurių nuotraukas vėliau pirkdavo šachmatų mėgėjai. Aš jas irgi, suprantama, įsigydavau ir rinkau autografus. Turiu Kereso ir kitų įžymių didmeistrių autografus. Iki šiol saugau tas fotonuotraukas.
Nežinau, ar archyve turiu nuotraiką-1975m. pavasarį Kereso laidotuvių metu drauge su kitais jaunais šachmatininkais stovėjau garbės sargyboje prie jo karsto.

Jūs lankėte įžymiąją Michailo Botviniko mokyklą. Ką ji tobulėjimo prasme jums davė?
Pirmoji mano sesija joje-„Ereliuko“ pionierių stovykloje. 1976m. pabaiga, man buvo keturiolika metų. Rusiškai tuomet supratau vos-ne-vos, bet buvo įdomu! Ten vyko treniruočių turnyras, kurį laimėjau. Ar pasidalinom pirmą-antrą vietas su Andrejumi Sokolovu? Jau nepamenu... Kaip į tą mokyklą patekau? Tapau Talino čempionu, tuo metu tokiame amžiuje laimėti čempionatą-kaip šiandieną tapti didmeistriu (šypsodamas). Kai kas patekdavo į mokyklą per pažintis, bet vėliau paaiškėdavo, kad jo šachmatiniai sugebėjimai menki. Daugumą vis dėlto sudarė įžymūs meistrai-Dolmatovas, Jusupovas, Kasparovas...
Mes, paaugliai, demonstravome Botvinikui savo kūrybą, o jis patardavo, kokias partijas mums būtų naudinga peržiūrėti. Pamenu, pirmą kartą rodžiau partiją iš Talino čempionato. Botvinikas sėdėjo tokiu „autoritariniu“ veidu, aš netgi truputį jo prisibijojau, bet viskas praėjo gerai. Turbūt jisai suprato, kad aš dar silpnai suprantu rusiškai, ir savo rekomendacijas man perdavė per mano trenerį.

Pirmosios tavo partijos, pasirodžiusios spaudoje, sužaistos aštriu atakuojančiu „muškietininkų“ stiliumi. Tau patiko būtent toks žaidimas?

Didžiulę įtaką mano kūrybai turėjo maskvietis treneris Vladimiras Jurkovas.

Bet juk jis treniravo Andrejų Sokolovą?
Taip, bet atvažiuoti į Taliną jį įkalbėjo jo bičiulis ir mano treneris Tynu, kai man buvo 15 metų. Savaitę Jurkovas skaitė paskaitas debiutų temomis man ir Tatjanai Fominai. Tuo metu lygiosios buvo laikoma katastrofišku rezultatu, laimėti reikėjo visada. Kodėl? Buvo griežta atrankos sistema, ir reikėjo kuo daugiau pergalių, kas benutiktų. Nieko nepadarysi-iš TSRS į Pasaulio jaunimo iki 20m. čempionatą patekdavo tik vienas šachmatininkas! Tai, turbūt, ir buvo pagrindinė priežąstis, kodėl žaisdavau tokiu atakuojančiu stiliumi. Tuo laiku nebūdavo minčių „sėdėti apkasuose“ ir laukti priešininko klaidos. Bet galvoju, kad geriausiai šiuo stiliumi žaidė Andrejus Sokolovas. 1984m. jis tapo TSRS suaugusiųjų čempionu, aš buvau kažkur viduryje... Kaip jau minėjau, Tynu Truus vis dar buvo geras vaikų treneris, o Jurkovas visą gyvenimą dirbo su stambių turnyrų partijomis. Stebėdavo, viską užsirašydavo ir turėjo gerą archyvą-kartoteką. Manau, kažkuria prasme tai pakenkė Andrejui Sokolovui, kai 1990-ųjų pradžioje jis liko vienas, nebesugebėjo persiorientuoti, ir rezultatai pablogėjo. Šiandien toks pagalbininkas, kaip Jurkovas, galbūt nebereikalingas. Jei žmogus nors kiek orientuojasi kompiuteriuose ir sugeba naudotis ChessBase, tai jis pats gali susidaryti sau repertuarą ir sekti naujienas. O tuo metu tai nebuvo taip lengva. Nagrinėdavome pozicijas stovyklose, apie kurias kompiuterinė programa dabar pasakys per sekundę, kad tai neteisinga... O mes gaišdavome dienomis. Ir iki galo buvo neaišku, žaisti taip ar ne.
Jurkovas padėjo man iki pat savo mirties. Paskutinį kartą-Pasaulio Taurėje 2001m. Maskvoje, kur patekau į 16-kos stipriausiųjų gretas, o pabaigoje pralošiau mačą Barejevui. Tada Jurkovas jau stipriai sirgo ir, deja, greitai mirė nuo vėžio... Visą laiką su juo buvo draugiški santykiai. Dabar, galima sakyti, jis užmirštas, o juk jis buvo visos garsių šachmatininkų plejados treneris. Ne tik A.Sokolovo, bet ir Balašovo, Razuvajevo, Morozevičiaus...

Фото: В.ЛевитинBet juk jūs buvote konkurentai su Andrejumi Sokolovu?

Konkurencija, aišku, buvo, sužaidėme daug rezultatyvių partijų. Pamenu, 1982m. Sočyje jis laimėjo jaunimo pasaulio čempionato atrankos turnyrą, paskui tapo jaunimo pasaulio čempionu. Aš užėmiau trečiąją vietą po Valerijaus Salovo. Antrajame rate su Andrejumi žaidžiau siciliškąją gynybą ir pralošiau jam baltaisiais. O kažkurią partiją juodaisiais jau ispaniškoje partijoje laimėjau aš. Tačiau gyvenime, nežiūrint konkurencijos, išliko geri santykiai.

Botvinikas perspėdavo, kad su amžiumi skaičiuoti ilgus variantus tampa vis sunkiau?

Botvinikas turėjo problemų, skaičiuojant variantus... Pagrindinė problema, kaip man atrodo, yra kitame. Pavyzdžiui, Amerikoje dažni savaitgalio turnyrai-penktadienis, šeštadienis, sekmadienis. Reiškia, tenka žaisti po dvi partijas per dieną. Paprasčiausiai nebepakanka energijos! Ketvirtą-penktą valandą vyresniems šachmatininkams žaisti sunkiau. Aš visą gyvenimą žaidžiau sunkiu stiliumi, dažnai pakliūdavau į ceitnotus. Kaip Karpovas, Kasparovas, Korčnojus ir kiti didieji šachmatininkai, aš noriu daryti geriausius ėjimus. O tam eikvojama daug jėgų, pavargsti. Reikia žaisti kitaip, racionaliau. Ta prasme aš blogas profesionalas: negaliu žaisti lengvai, negalvodamas apie rezultatą ir t.t. Todėl net jaunystėje gerus rezultatus keisdavo nuopuoliai.

Šachmatų prasme jūs maksimalistas?

Taip.

Dabar mažai pamenančių, kad iki 1970-ųjų vidurio pasaulio jaunimo čempionatai (merginų čempionatų nebuvo visai!) vykdavo tik vienoje amžiaus grupėje, būtent-iki 20metų. Ir štai nuo 1976m. imta rengti pasaulio čempionatus kadetų tarpe (iki 16m.). Logiška būtų galvoti, kad jaunieji tarybiniai šachmatininkai buvo geriausi. Ir pagal klasę, ir pagal pasirengimo lygį, ir pagal žinias. Bet iš pradžių Kasparovas, o po to ir jūs tuose turnyruose pasirodėte nesėkmingai. Gal tam buvo objektyvios priežąstys?
Aš žaidžiau Belfore 1979m. Visi pagrindiniai mano varžovai vėliau tapo didmeistriais, savo šalių čempionais. Ivan Morovič (Čilė), Gilberto Miloš (Brazilija), Joel Benjamin (JAV), Naigel Short (Didžioji Britanija). Todėl negalima sakyti, kad jie žaidė silpniau už mane. Aišku, pirmoji kelionė į užsienį buvo labai įdomi, akys bėgiojo! Pirmą kartą pamačiau Paryžių... Turnyrą pradėjau 5/5, bet neišlaikiau... Visada būna objektyvios ir subjektyvios priežąstys. Objektyvios-konkurentai buvo labai stiprūs. Morozevičius, pavyzdžiui, aplošė mane baltais „ševeningene“. Kitas dalykas, kad jie neturėjo tokios paramos, kaip aš, asmeninių trenerių, treniruočių stovyklų ir daug ko kito. Bendrai, negaliu skųstis dėl rezultato. Užėmiau šeštąją vietą. Sportas yra sportas-kam būtų įdomu, jei žinotum iš anksto, kas nugalės?

Bet galbūt buvo sprendimas, jog reikia būtinai laimėti pirmąją vietą? Juk iš tarybinių šachmatininkų reikalaudavo tik pergalių?
Buvo įdomus momentas. Aišku, tai buvo pirma kelionė į užsienį. Sporto komitete pasirašiau kažkokį dokumentą. Ten, pavyzdžiui, buvo toks punktas-po 23val. privalai būti viešbutyje ir t.t. Totalitarinė sistema, viskas buvo kontroliuojama! Neužimdavai 1-os vietos studentų olimpiadoje-tave diskvalifikuodavo. Su manimi taip nenutiko...

Ne itin sėkmingai sužaidus 1984m. Aukščiausioje TSRS čempionato lygoje, jūs kuriam laikui „pasitraukėte į šešėlį“, gerus pasirodymus keisdavo nuopuoliai... Ir staiga bronza 1987m. TSRS zonų čempionate, paskui beveik iš karto užtikrintas išėjimas į pretendentų etapą. Kaip įvyko toks staigus šuolis?

Turbūt, būtent tais metais (1984-85) mane užvaldė kokia tai krizė. Aukščiausioje lygoje Lvove 1984m. debiutavau, buvo kelios geros partijos. Bet, žinoma, nepalyginti su mano draugu Andrejumi Sokolovu, kuris ir laimėjo tą turnyrą. Paskui rudenį žaidžiau Sverdlovske, ir vėl nesėkmingai. 1985 metai tokie pat... Kažkuriuo momentu pats sau nusprendžiau žiūrėti į šachmatus atsakingiau. Kol esi studentas, žaidi ir mokaisi-viskas gerai, bet tai ne amžinai. Tapo aišku, kad jei nesi geriausias studentas, po universiteto teks porą metų padirbėti mokytoju mokykloje. Mano diplome taip ir parašyta: psichologas-pedagogas. Galbūt iš tikro tai buvo susiję su studijomis universitete? Pirmadieniais mums būdavo karinis, ir aš praleidau daug užsiėmimų, situacijos negelbėjo nei atidirbinėjimai, nei referatų rašymas. Buvau priverstas išeiti akademinių atostogų. Gavosi taip, kad 1985m. aš mokiausi paskutiniame kurse (įstojau 1979). Baigiamąjį semestrą paskaitų beveik nebebuvo, ruošėmės valstybiniams egzaminams, rašėme diplominį darbą.

Фото: В.ЛевитинIšeina, kad pirmąjį 1986 metų pusmetį atsirado laisvo laiko?
Mano šuoliui padėjo, kaip aš galvoju, net ne laisvo laiko atsiradimas, o dvasinė būsena! Bet apie viską iš eilės. Pirmą kartą į aukščiausiąją lygą patekau iš pusfinalio, kuris vyko ratų sistema. 1986m. jau buvo „šveicarkė“, žaidėme Pinske. Po penktojo kurso, kaip ir priklausė to meto tarybinėse aukštosiose mokyklose, dalyvavome kariniuose mokymuose, kurie vyko Klaipėdoje. Laimei, išbuvau juose neilgai. Tynu Truus kažkokiu tai stebuklingu būdu ištraukė mane iš tų mokymų. Iš anksto išlaikiau visus būtinus egzaminus, įvertinimus, žinoma, gavau aukštesnius, nei buvau vertas. Padėjo geros, palyginti su kitais studentais, rusų kalbos žinios. Ir psichologinė būklė buvo puiki. Važiavau traukiniu į Baltarusiją, kažkur kelyje prisijungė Tynu. Kaip jau sakiau, jam buvo sunku patarti man iš šachmatų pusės, bet jis labai padėjo organizaciniuose reikaluose. Visgi jis buvo tikras savo mokinių patriotas. Pinske įsiminė lemiama partija priešpaskutiniame ture, o paskutiniame pakako lygiųjų, kad patekčiau į sekantį etapą.

Su kuo žaidėte tą partiją?

Laimėjau baltaisiais prieš Sergejų Smaginą „kembridž-springse“. Sudėtingas mittelšpilis. Aš nelabai prietaringas, bet jei prisiminus-nepadaryčiau vieno ėjimo, ir visas mano likimas galėjo susiklostyti kitaip. Jei nebūčiau laimėjęs, nebūčiau patekęs į 1-ąją lygą, aukščiausiąją ir t.t. Dabar jauniems šachmatininkams viskas kitaip. Nepasisekė viename turnyre-greitai prasidės kitas. Pirmojoje lygoje Kuibyševe jau žaidžiau labai gerai. Po Tukmakovo pasidalinau 2-3 vietas su Chalifmanu. Sužaidžiau daug gerų partijų. Vėl talkino Tynu Truus, žaidė ir Lembit Ollis. Komanda buvo puiki! Ir tarsi nebūta tų sunkių momentų. Trečia-ketvirta vieta su Eingornu, ir patekau į tarpzonines varžybas! V.Salovas buvo už mane drąsesnis ir pasidalijo 1-2 vietas su Beliavskiu. Zoniniame čempionate turėjau du pagalbininkus-Tynu Truus ir Aleksandrą Vaingoldą. Per visą mano karjerą man „šlubavo“ žaidimas juodaisiais, o tame turnyre jais laimėjau prieš Psachį, Ceškovskį ir Tukmakovą. Mane aplošti tame turnyre norėjo daugelis, bet aš jau buvau sustiprėjęs kaip šachmatininkas, ir nepagrįsti bandymai žaisti prieš mane tik dėl pergalės dažnai pavesdavo mano priešininkus. Deja, finiše pralaimėjau visiems Dvoreckio mokiniams: Dolmatovui, Černinui, Jusupovui. Dvoreckis vėliau rašė, kad Elvestas labai blogai žaidžia endšpilį. Manau, tai per daug emocingai pasakyta. Bendrai endšpilyje visada turėjau neblogus rezultatus.

Iš karto po zonino TSRS čempionato puikiai sužaidėte ir tarpzoniniame turnyre. Padalijote antrą-trečią vietas ir tapote pretendentu...
Korčnojus buvo pirmas, o aš atsidūriau 2-3-ioje vietoje Jasiru Seiravanu. Bet pretendentų mače su Artūru Jusupovu objektyviai pripažįstu, kad grynai šachmatų jėgos pergalei neužteko. Nors mano pagalbininkai ir galvojo, kad privalau nugalėti. Reikalas tame, kad aš iškilau į viršų per greitai. Reikėjo kažką peržiūrėti iš naujo, visi mano ginklai buvo išnaudoti.
O Pasaulio Taurei manęs pakako! Po eilę metų trukusios ištisinės serijos atrankinių varžybų, pradžioje jaunimo, paskui suaugusiųjų turnyruose, Taurėje aš pagaliau galėjau žaisti ramiai, įvertindamas situaciją. Pirmojo Taurės turnyro metu man padėjo Aleksandras Vaingoldas, o sekundantas buvo Jevgenijus Vladimirovas. Pakeičiau debiutų repertuarą, žaidžiau jau ne siciliškąją, o prancūziškąją gynybą, Maršalo ataką. Visa tai išėjo man į naudą. Žinoma, buvo ir kritimų. Reikjaviko etape turėjau žaisti baltaisiais su Kasparovu. Kompiuterių tuomet dar nebuvo, ruošėmės mėgstamam Kasparovo „ševeningenui“, konsultavomės telefonu su treneriu (sekundanto tada negavau). Aplamai, negalėjau apsispręsti ir „ant durniaus“ sužaidžiau angliškąją partiją. Pralošiau po 25 ėjimų. Palyginus, pavyzdžiui, su Gelfandu, kuris gali vieną variantą eksploatuoti dešimt metų, aš kaip šachmatininkas labiau emocionalus, niekada į šachmatus nežiūrėjau kaip į darbą. Turbūt aš daugiau praktikas, kaip B. Spaskis. Ir kada pavykdavo teisingai pasirinkti debiutą, rezultatai būdavo labai geri.
Kuomet patekau į Pasaulio Taurę, iš karto supratau, kad patekau ten, kur yra privilegijos, ir kad reikia ten pasilikti. Tai kaip su politikais (šypsosi). Pradžioje sakai, kad jie blogi, o kai patenki į jų tarpą, nori su jais likti. Ir aš užėmiau ketvirtąją vietą bendroje įskaitoje po Kasparovo, Karpovo ir Salovo. Į sekantį Taurės turnyrą pateko šeši žaidėjai, tad aš tai pat!

Gaila, kad tokia puiki įdėja pasirodė tokia neilgalaikė!
Sužaidėme keturių turnyrų seriją pirmojoje Pasaulio Taurėje 1987-88m., paskui vieną antrosios Taurės turnyrą, ir viskas baigėsi. Pagal oficialiąją versiją, sponsoriams ir publikai trūko susidomėjimo. Aš galvoju, kad ne visiškai taip. Turnyrai buvo puikiai organizuoti. Pagal neoficialią versiją, pagrindinio turnyro rėmėjo Besselo Kok draugas Janas Timmanas pasirodė nesėkmingai, ir jam tai tapo nebeįdomu. Dar viena versija, kad Kasparovui ir Karpovui ta sistema taip pat ne itin patiko. Buvo du didieji čempionai. Sunku demonstruoti, kaip tenise, savo pranašumą kasdien. Geriau žaisti dėl milijoninio prizinio fondo, negu įrodinėti, kad tu stipresnis už Ehlvestą arba Šortą kiekviename turnyre.
Daugelis pamena, kaip aš žaidžiau pirmojoje Taurėje, bet turėjau ir kitų pasiekimų. Puikiai pasirodžiau Redžo-Emili turnyre 1989-90 metų sandūroje. Už manęs liko Karpovas, Ivančiukas, Beliavskis, Portišas, Andersonas, Gurevičius...
Ko visada pasigesdavau, tai gero sekundanto ir trenerio, kuris būtų sudaręs mano debiutinį repertuarą. Kalbėjau apie Jurkovą, bet jis, deja, dirbo su Andrejumi Sokolovu. Padėdavo, bet tokių sueigų, kad sėdėtume valandomis kartu, nebuvo. Dažnai žaidžiami pagalbininkų debiutai, bet... Vaingoldas, pavyzdžiui, žaidė Griunfeldą. O mano rezultatai jame-blogi. Geriau sekėsi klasikinės sistemos. Pasaulio Taurėje žaidžiau priimtą valdovės gambitą, tai buvo mūsų meistro Charri Pohla ir Evgenijaus Velimirovičiaus įtaka. Buvo nelengva, kai stovyklose mėnesiais nagrinėdavome vieną debiutą, o vėliau, turnyre paaiškėdavo, kad tai netinka. Dabar su kompiuterio pagalba galima per keletą dienų paruošti naują liniją, o tuomet geresni teorijos žinovai pasigaudavo mane variantuose. Vengrų didmeistriui Saksui pralošiau prancūziškoje gynyboje, „Maršale“, o paskui ir „Ševeningene“. Čia, aišku, visų priešakyje buvo Kasparovas, skirtumas tarp jo ir likusių buvo didžiulis. Galima prisiminti ir Karpovą. Čempionatuose dirbo daug žmonių. Kuomet toks prancūziškos gynybos teoretikas kaip Ulmanas atvažiuoja į specialią stovyklą ir raportuoja į pagrindinius klausimus, tai stipriai padeda. Lyginant su juo, visi likusieji buvo nelygiose sąlygose.

Kaip įvyko jūsų olimpinis debiutas TSRS rinktinės sudėtyje 1988 metais? Žaisti kartu su Kasparovu, Karpovu, Ivančiuku, Beliavskiu, Jusupovu-kas gali būti garbingesnio?
1988m. žaidžiau Salonikuose. Kaip ten patekau? Tais pačiais metais vyko TSRS čempionato superfinalas. Paskutiniame ture žaidžiau baltaisiais su Karpovu. Prieš tą partiją mane kartu su mano sekundantu pasikvietė Kasparovas... Kalba buvo maždaug tokia... Gal ir netiesiogiai, bet manęs paklausė, kaip ruošiuosi žaisti tą partiją. Pasakiau, kad pralošinėti neketinu, nors ir ypatingos motyvacijos kovoti dėl pergalės taip pat nebuvo. Kasparovui pasidarė aišku, kad savo partijos specialiai pralošti neketinu. Po viso to man buvo leista suprasti, jog mano kandidatūrą palaikys, formuojant olimpinę komandą. Beja, manęs tai ypatingai nesujaudino, sekančią dieną sužaidžiau savo partiją su Karpovu lygiosiomis. Į Graikiją važiavau kaip antras atsarginis. Žaidžiau mažai, viso septynias partijas. Ir tik viename svarbiame mače. Žaidėme su Anglija, baltaisiais turėjau didelę persvarą su Nannu. Bet tuo metu ir Kasparovas, ir Karpovas turėjo laimėtinas padėtis, todėl nutariau nebandyti likimo ir forsavau lygiasias. Mačas su pagrindiniais tuo metu konkurentais baigėsi taip, kaip ir planavome-3:1. Olimpiadą TSRS rinktinė taip pat laimėjo užtikrintai.

Tada puikią formą pademonstravo Kasparovas ir Karpovas, per abu surinkę 16,5 tšk. iš 20!
Taip, nuo likusių žaidėjų tada mažai kas bepriklausė…

Septynis kartus iš eilės, nuo 1992 iki 2004m., Olimpiadose jūs žaidėte už Estijos rinktinę pirmojoje lentoje. Kuri iš jų buvo įsimintiniausia? Galbūt pirmoji, kur Estija pirmą kartą nuo 1939m. dalyvavo kaip nacionalinė komanda? Ar 1994m. Maskvoje, kur pasiekėte išskirtinį rezultatą (10,5/14)?
Maskvoje buvo įdomi Olimpiada, ji taip ir liko mano geriausiu pasirodymu už Estijos rinktinę. Komandai ji taip pat buvo geriausia per visą istoriją, neskaitant ikikarinių pasirodymų. Visą turnyrą buvome dešimtuke, bet paskutiniame ture neatsilaikėme prieš Armėniją. Aš pralaimėjau Akopianui juodaisiais. Olimpiada, žinoma, visada buvo didelė šventė. Bet dabar, man regis, imta perdėm pervertinti jos sportinį charakterį. O aš tai laikau mažiau svarbiu dalyku, juk susitinka profesionalai ir paprasti šachmatų mėgėjai. Jiems tai puiki galimybė pabendrauti. Yra komandos, kurios stipriai pergyvena, bet Estijos komandai, pavyzdžiui, tai visada buvo šventė. O jauniems šachmatininkams tai buvo galimybė parodyti save, įvykdyti didmeistrio normą. Šiemet nebuvau Tromsėje, praėjusioje Olimpiadoje Stambule treniravau Latvijos moterų rinktinę… Man dabar Olimpiadose daug geriau dalyvauti kaip treneriui, o ne dalyviui (juokiasi).

Malonu susitikti su senais draugais, pažįstamais, pasinerti į tą nepakartojamą atmosferą…
Geografiniu požiūriu taip pat įdomu. Todėl viena geriausių Olimpiadų laikau 1992m. Filipinų olimpiadą.

Šachmatininkams, gimusiems 1960-1970 metais, ženklią įtaką turėjo TSRS subyrėjimas?
Subyrėjo TSRS ir tuo pat metu Pasaulio Taurės turnyras. Man nepasisekė. Visi tie įvykiai vystėsi, tobulėjimo prasme, pačiame įdealiausiame mano amžiuje. Ir savo knygoje pabrėžiau, kad aš ir dauguma mano bendraamžių (Salovas, Jusupovas, Sokolovas, Voitkevičius ir kt.) tapo, anot Hemingvėjaus, “prarastaja karta”.
Mano problema buvo ta, kad aš buvau iš Sąjungos. Nežiūrint to, kad atstovavau Estiją, vis vien skaitėsi-tarybinis. Pagal Taurės rezultatus buvau ketvirtas-penktas pasaulyje, bet to nepakako. Ir mane kažkaip tai “nustūmė”. Nežiūrint sėkmingų mano pasirodymų Taurės ir kai kuriuose kituose turnyruose, aš niekada gyvenime nežaidžiau, pavyzdžiui, Vokietijoje arba Olandijoje vykusiuose superturnyruose.

APIE REITINGĄ

Фото: Ю.ЩенниковKas dabar stipriai pervertinta? Pirma-didmeistrio norma, antra-reitingas. Pamenate, buvo istorija su Gufeldu ir Korčnojumi. Kai Gufeldas pasakė: „Sveikas, kolega!“, Korčnojus jam atšovė: „Damjanovičius tau kolega!“. Dabar tuo labiau, kam tai įdomu? Žmogui, kad galėtų pasigirti Facebook-e: aš tapau didmeistriu? Ar kūdikiui? Vaikus, žinoma, reikia skatinti, duoti diplomus, nedidelius prizus... Bet didmeistris... Iš tikro žmonės ir be to žino, kas moka žaisti, o kas ne. Paimkime pirmą šimtuką, jie juk vienas kitą puikiai pažįsta. Ir ką, ims žiūrėti, pas kurį reitingas penkiais taškais didesnis? Tai tik publikai, žiūrovams. Griščiukas ir Svidleris, beja, tarpusavyje sužaidė daugybę partijų. Vargu ar juos jaudina, koks priešininko reitingas.
Aš labai mėgstu tenisą. Pats žaidžiu. Ten visada nokautas, visada reikia žaisti. Kodėl šachmatuose nėra sponsorių? Trukdo privilegijos. Daugelis nesupranta: reitingas-tai taip pat privilegija. O kodėl? Reitingas paprasčiausiai turi rodyti tavo pajėgumą šią dieną. Jis neturi būti privilegija dalyvauti kokiame tai turnyre. Žmonės automatiškai daro išvadas: „O! Jo reitingas 2800, reiškia, jis turi žaisti GrandPrix turnyre“. O gal yra koks vaikinas, kuris žaidžia „ant 2900“? Aš manau, tai neteisinga.
Pavyzdžiui, žaidžiau turnyre Loo mieste su priešininku, kuris turėjo žemą reitingą. Bet jis patyręs meistras, treneris. Kažkur apie 2280. Žaidžiame. Partijos metu man atrodė, kad visą laiką dariau gerus ėjimus. Bet partiją laimėjau sunkiai. Patikrinau namie su kompiuteriu, pasirodo, tik vieną ėjimą tepadariau iš antrojo pasirinkimo! Išeina, šiandieną šachmatuose yra daug žmonių, kurie puikiai žaidžia. Tu gali daryti geriausius ėjimus, bet tai nereiškia, jog tu pasaulio čempionas. Gerą šachmatininką tapo labai sunku aplošti!
SaintLuise vyko JAV čempionatas. Yra žmogus, kuris visą tai remia, sponsorius. Bet juk jie pamiršo, kad reikalinga kokia tai atranka į tą turnyrą! Visi patenka pagal reitingą, ir tik retkarčiais skiriama pora papildomų vietų. Turiu dvylikametį mokinį, ir ką jam privalau sakyti? „Tu žinai, mes dirbsime dar du metus, labai stipriai žaisi, bet aš nežinau, kaip tau patekti į Amerikos pirmenybes. Gali žaisti US Open (į čempionatą patenka tik laimėtojas) arba kelti reitingą! O kas tai yra reitingas? Jūs juk patys žinote: dabar jį galima paprasčiausiai nusipirkti. Man praėjusiais metais atsitiko nelaimė: žaidžiau Rygoje turnyre sirgdamas ir vietoje to, kad pasitraukčiau, žaidžiau toliau ir praradau 40 reitingo taškų. Kame problema? Žaidi su žmogumi, kurio reitingas 2200, pralaimi ir iš karto prarandi 8 taškus. Laimi-gauni tik vieną! Todėl pagal tokią sistemą niekas ir nenori žaisti Open turnyruose. Širovas taip pat Rygoje prarado 20 taškų...

APIE PASAULIO TAURĘ, GRAND PRIX IR PRIVILEGIJAS

Aš manau, kad kuomet Iliumžinovas tapo FIDE prezidentu, jis puikiai suprato, kad šachmatai turi būti demokratiškas sportas, todėl reikalinga tiksli atrankos sistema. Ir atsirado nokauto sistema, kuri, aišku, nepatiko šachmatininkams, turintiems privilegijų. Šiandieną tai labai aktuali tema. Kaip jūs pamenate, Kasparovas tų turnyrų dalyvius atsainiai vadino turistais...
Įdealu būtų tai, nuo ko pradėjo Iliumžinovas-nokautas. Bet šachmatai visada persipynę su politika, ir kažkuriuo momentu Iliumžinovas pavargo. O dabar pakliuvo į kokius tai spąstus, bijo, kad sugrius sena turnyrų sistema. Aš pažįstu Iliumžinovą senai ir labai jį gerbiu. Dabar jam tam tikras sąstingis. Bet aš tikiuosi, kad ir jis, ir FIDE judės pirmyn.
Kas įdomiausia? Aš, pavyzdžiui, esu sirgalius iš kažkurios šalies ir būtina, kad žaistų mano šalies šachmatininkas, už kurį galėčiau sirgti. Jei kažkurioje Pasaulio taurėje dalyvauja 16 žmonių, pavyzdžiui, iš Rusijos, tai nėra labai įdomu kitiems. Man atrodo, kad nokauto piramidė turėtų būti žaidžiama dažniau.
Nuo ko prasidėjo? Kalbėjo: „Paimsime iš tarybinių šachmatų geriausią“. Bet paėmė patį blogiausią. Ką būtent? Kad pasaulio čempionas „didelis bosas“ ir jis nurodo savo sąlygas. Kad kai kurie yra privilegijuotieji. Bet privilegijos-tai juk juokinga. Suprantu tuos, kurie tuo sinteresuoti. Kai tu pasaulio čempionas, tau, žinoma, to norisi. Bet kodėl turi būti privilegijos? Paimkime Lady Gaga, ji turi milijonus fanų. Reiškia, ji gali kažką pardavinėti? Jei tu pasaulio čempionas, susikurk sau gerą įvaizdį. Turi būti vadybininkas, kuris sukurs tavo brendą. Ir pardavinėk jį! Kuo čia dėti pakvietimai į turnyrus?
Kai kurie žmonės nepatenkinti, kad dabar nepatenka į Pasaulio Taurę ir Grand Prix, ir man norisi jiems pasakyti: „Anksčiau, kai jūs buvote ten, jūs juk neprotestavote, kad sistema galbūt neteisinga?“. Būtina visiems parodyti, kad turnyrų sistema yra atvira, ir kiekvienas turi galimybę ten patekti.. Kodėl aš apie tai kalbu? Aš jau žaidžiau Pasaulio Taurėje ir supratau, kad ten reikia išsilaikyti, nes tuomet tu galėsi žaisti kituose svarbiuose turnyruose. O dabar aš nežinau, ką ir pagal kokius požymius atrenka. Aš į Pasaulio Taurę patekdavau per atranką!
Pirmieji nokauto čempionatai vyko didžiuosiuose pasaulio miestuose. Baku, žinoma, taip pat didelis miestas, o Azerbaidžanas-turtinga šalis. Bet... Vis dėlto šachmatai dabar išnyko iš megapolių. Ką turime? Yra vietinis judėjimas, judėjimas iš vidaus. Kai atsiranda mecenatas su laikina motyvacija. Jis pakelia šachmatus, randa pinigų. Kaip Malcolm Pein Londone. Ir Estijoje yra toks-Tomas Valgmae, kuris rengia festivalius Viljandyje. Viskas priklauso nuo vieno žmogaus. Bet tokių vis dėlto mažai. Suprantama, jų visada rasis, ir tie žmonės reikalingi šachmatams. Bet tai didžiaja dalimi priklauso nuo sutapusių aplinkybių. Ir atsiranda turnyras, kurį aš vadinu komerciniu. Apie Saint Luis jau kalbėjome. Linaresas, kurio jau nebėra... Bet tai ne ATVIRI turnyrai! Į juos neįmanoma patekti.
Yra komerciniai turnyrai, kuriuose privatus rėmėjas kviečia šachmatininkus, moka honorarus, daro viską, ką nori. Pavyzdžiui, Kramniko ir Aroniano mačas Šveicarijoje. Tai gerai šachmatams. Nebloga reklama. Bet yra ir sportinis principas, juo turi būti vadovaujamasi ir šachmatininko su nuliniu reitingu atžvilgiu.
Aš ne prieš komercinius turnyrus. Bet dabar komerciniais tapo net Pasaulio Taurė ir GrandPrix. Baku-tai ne šachmatų varžybos. Ten privilegijuotų žmonių komercinės varžybos. Aš irgi kartais organizuoju turnyrus ir pakviečiu savo draugus į uždarus turnyrus.
Kalbama: daug lygiųjų. O kai vyksta nokauto turnyrai, lygiosios nebetenka prasmės. Žaidžiama dėl pergalės. Ir reikėtų, kad kiekvieną mėnesį vyktų bent vienas toks turnyras. O metų pabaigoje būtų galima susumuoti rezultatus pagal bendrą kiekvieno žaidėjo pasirodymą. Tenise būna, kad favoritas pralaimi ne pirmame, bet antrame rate, bet taip dar įdomiau. Ir nuima visas privilegijas.

Bet tenise stipriausieji prisijungia nuo antrojo rato?
Aišku, tie, kurie turi aukščiausią reitingą, žaidžia stipriai. Galima ir šachmatų nokauto turnyruose pirmą dešimtuką įjungti nuo antrojo turo.

Anksčiau buvo zoniniai, tarpzoniniai turnyrai...
Problema ta, kad visa tai vyko labai ilgai, o dabar gyvenimas greitas. Kartą mes su V.Bologanu svarstėme vieną įdomią jo įdėją. Kodėl nesuorganizavus turnyrų iš 128 žaidėjų, tarkime, per keturias-penkias dienas? Pradėti antradienį-trečiadienį, kad viskas baigtųsi sekmadienį. Aišku, jei organizuojamas nokauto turnyras iš 128 dalyvių, turi būti objektyvi išankstinė kvalifikacija. Šachmatų pasaulis labai didelis. Jei vien didmeistrių tūkstančiai, tai, aišku, ir 128 vietos labai mažai. Bet ir tenisą žaidžia daug žmonių, ir toli gražu ne kiekvienas patenka į Vimbldoną. Bet 128 daugiau, nei 24 ar 16 privilegijuotų šachmatininkų! Aišku, aš jau nebesuinteresuotas, nebepretenduoju laimėti stambių turnyrų, todėl manau, kad galiu teikti tokius patarimus. Kai sistema bus demokratizuota-atsiras sponsorių. Yra atvira rinka, yra turnyrų sistema, tada patikėkit, viskas bus. O dabar gaunasi taip, kad senoji sistema palaikoma dirbtinai, kad ji nesugriūtų.

Jūs už laiko kontrolės sugriežtinimą?
Iš principo taip. Daugeliui nepatiks laiko kontrolė valanda partijai. Bet palikime klasikinę laiko kontrolę komerciniams turnyrams ir pasaulio čempionato mačams.

Neišvengiamas klausimas iš išskaičiavimo:“Kas apmokės banketo sąskaitą?“
Klaidingai laikoma, kad neįmanoma rasti sponsorių. Kuomet turnyrų sistema taps demokratiška, kaip tenise (galbūt panašiai kaip „Didžiajame kirtyje“), tada sponsoriai matys, kad verta imtis darbo ir atsiras patys.
Daugelyje sporto rūšių žmonės užsidirba ne žaisdami, kad ir tą patį tenisą, o iš to, ką gauna iš reklamos. Islandų didmeistris Johanas Chjartarsonas po to, kai tapo pretendentų turnyro dalyviu, turėjo tokį kontraktą. Reklamavo pieną, nufilmavo reklamą, kur jį geria. „Todėl, kad tai naudinga smegenims..“ ir t.t. Dabar to jau nebeseku. Kas geria RedBull? Nakamura? Ne Gelfandas? Bet juk daugiau nieko tokio nebėra!
FIDE visą laiką tik demonstruojasi. O prieš ką? Rinkimai baigėsi, būtų galima atsipalaiduoti ir normaliai padirbėti. Suprantu, kad atidarinėti šachmatų muziejų Maskvoje yra gerai. Puikus muziejus. Bet mes suprantame, jog tai paprasčiausiai politika, demonstravimasis. Čia kaip TSRS laikais rodė, kad Brežnevas puikios formos, o jis vadavosi mirtimi.
Dabar nusimato įdomi ir unikali „žmogaus-Mauglio“ iš Indijos ir „vikingo“ iš Norvegijos kova (juokiasi). Man, kaip psichologui, pavyzdžiui, tai labai įdomu. Ir tai galima pardavinėti, bet tokių bandymų nėra. Paimkite bet kurį didmeistrį, tarkime, iš savo šalies. Pažiūrėkite per Google, kiek apie jį bus atsiliepimų. Tarkime, tai bus Normunds Miezis iš Latvijos. Rasime, pavyzdžiui, 40 000 atsiliepimų. Kiekvienas šachmatininkas turi daug draugų Facebook-e. Juk per šią bendruomenę galima reklamuotis, bet tam reikalinga sistema!
Akivaizdu, kad galima prekiauti šachmatų eteriu. Ir kas daroma šiandieną? Paimkime Olimpiadą ir... na kaip čia mandagiau išsireiškus?

Nepatrauklu?
Ne, neprofesionalu. Taip pardavinėti šachmatų mes negalime. Ką domina Susan Polgar, kuri visą laiką kalba apie save? Toks šachmatininkas kaip aš gali nagrinėti partijas pats. Aš to neklausysiu. Žmogus, kuris apie šachmatus nežino visiškai nieko-neklausys taip pat. Dubajuje vyko žaibo ir greitųjų čempionatai. Komentavo žmogus tokia anglų kalba, kad žmonės juokėsi... Išeina, viskas daroma tiktai šachmatininkams. O žmogus iš pašalies įsijungs sekundei ir išeis.

ĮVAIRŪS

Kokią matote šachmatų ateitį?Ar tai bus šachmatai sutrumpinta laiko kontrole?
Stipriausi didmeistriai žaidžia beveik vienodai bet kokia laiko kontrole. Ne kiekvienas analizuoja, kaip Kasparovas, arba turi pozicijos nuojautą, kaip Karpovas, bet tai gali būti kompensuota kitais faktoriais. Visi stiprūs šachmatininkai gerai žaidžia ir greituosius, ir žaibą.

O Fišerio šachmatai?
Ten yra vienas niuansas. Kai prasideda partija „fišeris-atsitiktinis“, žaidimo logika ten vis tiek bus šachmatinė. „Sugadintą“ pradinę poziciją reikia pabandyti ištaisyti. Aišku, kad geram šachmatininkui tai pavyks geriau. Aš nesu Fišerio šachmatų specialistas, bet man sakė, kad skirtumas tarp stipraus ir silpno šachmatininko čia dar didesnis, nei normaliuose šachmatuose. Aš ne prieš šias „įvairoves“, bet nematau tame didelės prasmės.

Jūsų kartos šachmatininkai ima derinti žaidimą turnyruose su trenerio darbu. Jums, panašu, taip pat nepavyko išvengti tokio likimo? Kas pasikeitė šiame darbe?
Skaitoma, kad jauniems šachmatininkams reikia išmokti variantus, kad parodytų gerus rezultatus. Aš nustebau, kai perskaičiau vieno jauno šachmatininko tėvo pasisakymą, kur jis pasakojo, kad jo sūnus zubrina variantus, esančius ChessBase-je. Žinoma, savo debiutus reikia žinoti, bet reikalas tame, kad išmokti mintinai-tai labai mažai. Tai laikina pergalė, nes anksčiau ar vėliau teks susitikti su žmonėmis, kurie taip pat gerai atliko šį darbą. Reikia ne išzubrinti variantus, o pasistengti suprasti šachmatus. Žmogus gali genialiai žaisti 12-os metų amžiaus, bet kodėl tai įvyksta, suvokti iki galo jis dar negali. 18-kos metų-gal būt, nors aš nesu visiškai tikras. Juk kompiuteriai turi trūkumų, kurių jaunieji šachmatininkai nesupranta. Kai kuriose pozicijose kompiuteris duoda įvertinimą 0.00, bet tai gali reikšti, jog pusiausvyros išlaikymui tau gali tekti padaryti 10 vienintelių ėjimų iš eilės! Man kažkas panašaus nutiko su mano buvusiu mokiniu, indų didmeistriu Sandipanu. Žaidėme Gilbraltare, ir jis turėjo susitikti su Širovu. Jis ketino žaisti kažkokią uždarą schemą. Aš sakau: „Ką tu darai? Tavo ne toks geras pozicinis supratimas. Žaisk e4 ir Naidorfą!”. Mes analizavome, ir aš klausiau, kas bus, jei paeisiu taip. O šitaip? Jisai sako: „Kompiuteris skaito, kad tai nėra geriausia“. Aš sakau: „Jei žaidžia kompiuteris su kompiuteriu, tada tai nėra geriausia. O žmogui aštrioje pozicijoje tokias užduotis spręsti labai sunku. Beveik neįmanoma.“ Jis sužaidė Naidorfą ir gana greitai laimėjo. Todėl aš galvoju, kad jokia „kompiuterinė mirtis“ šachmatams negresia. Kompiuteris tiesiog reikalauja daugiau dirbti. Ne tik geriausiems, bet ir paprastiems didmeistriams. Kelti naujas problemas, žaisti kelis variantus, „e4“ ir „d4“. Turėti savo variantus greitiesiems, žaibui ir klasikiniams šachmatams. Ir ilgos darbo valandos dar negarantuoja sėkmės! Todėl šachmatai-sunkus sportas! Kai ruošiesi žaisti, niekada nežinai, kokia situacija tavęs laukia. Visa tai paaiškėja žaidimo metu!

Susidariau nuomone, kad jums artima programa „šachmatai mokykloje“?
Programa „Šachmatai mokykloje“ labai populiari. Ne atsitiktinai FIDE prezidento rinkimuose Tromsėje abu kandidatai aktyviai naudojo ją savo priešrinkiminei agitacijai. Amerikoje šachmatai nebuvo pripažinti kaip sportas, todėl finansavimo praktiškai nėra. Yra tik privatūs sponsoriai ir federacija, kuri bando rengti vaikų varžybas. Kartu šachmatai Amerikos mokyklose-didelis biznis. Bandysiu paaiškinti plačiau. Po Fišerio pergalės mače dėl Pasaulio čempiono vardo atsirado sponsoriai. Vieno jų lėšomis buvo įkurtas solidus fondas. Pirminė įdėja buvo-kasmet organizuoti superturnyrus. Bet vėliau kai kurie globėjai iš sukurto fondo vietoje turnyrų organizavimo pasiūlė nukreipti pinigus programai „Šachmatai mokykloje“. Atsirado stambi Niujorko kompanija, kuri užsiėmė programos įgyvendinimu. Detaliai tą procesą savo knygoje aprašė Joelas Benjaminas. Įsijungė įžymybės, pavyzdžiui, Jonno Lenono našlė Yoko Ono. Taip buvo padaryta gera pradžia, ir dabar daugelis verslininkų investuoja savo pinigus analogiškų kompanijų, susijusių su šachmatų diegimu mokyklose, kūrimui. Aš ir pats turėjau panašią nedidelę kompaniją Baltimorėje.

Bet turi būti kokia tai grąža? Pelnas? Kas apmoka?
Moka, žinoma, tėvai. Pamokos gerose privačiose mokyklose baigiasi apytiksliai antrą valandą po pietų. Vaikai lieka mokykloje ir sekančias dvi-tris valandas pagal pasirinkimą užsiiminėja fakultatyvuose. Tai gali būti muzika, gali būti ir šachmatai. Visus fakultatyvų užsiėmimus apmoka tėvai, ir apmokami jie gerai.
Problema yra tame, kad nėra jokių specialių metodikų ir pan. Amerikoje sakoma: „Vaikui turi būti linksma!“. Savaime suprantama-blogai, jei vaikas ašaroja tavo fakultatyve. Iš kitos pusės, kodėl vaikai labai greitai meta šachmatus? Jiems pradžioje sako: šachmatai-tai labai linksma. Bet vėliau paaiškėja, kad šachmatų kova žiauri, kažkas laimi, bet kažkas turi ir pralaimėti.
Kai ėmiausi to projekto, pradėjau kurti metodiką. Panaudojau daug tarybinės šachmatų literatūros.
Taip sukūriau vaikams vadovėlį. Pagrindinė jo įdėja-ne sportiniai šachmatai, kurie visur reklamuojami, o būdas lavinti protą, kad vaikui būtų lengviau kažkuo užsiimti ateityje, o ne tam, kad jis greitai išmoktų ėjimus ir imtų aplošinėti. Yra specifiniai uždaviniai.
Iš savo pedagoginės patirties aš mačiau: geriau pradėti užsiiminėti šachmatais ikimokykliniame amžiuje. Pažiūrėjau pas Kasparovą: pas jį nuo antros klasės. Manau, kad tai jau per vėlu. Mano vadovėlis skirtas dviems semestrams, vieneriems metams. 28 pamokos. Per šachmatų uždavinius vaikas įgyja pasamonei būtinus įgūdžius. Pavyzdžiui, loginio mąstymo.

Esate šalininkas to, kad šachmatai būtų instrumentu, padedančiu vaikui vystyti protinius gebėjimus ir savybes, kurios pravers tolimesniame gyvenime? Bet ne tam, kad būtinai paruošti nustatytą skaičių meistrų, didmeistrių.
Taip. Visiškai nesutinku su Jazyči, kuris ėmė diegti šachmatus į mokyklos programą, ketindamas juos padaryti masiniu sportu. Kam reikalingas didelis profesionalių šachmatininkų skaičius? Politikams? Šachmatų finansavimas daugelyje šalių-sudėtingas klausimas, ir dažnai jo paprasčiausiai net nėra. Skaitau įdealiu ir pakankamu tai, kad valstybė išlaikytų savo sąskaita olimpinę komandą. 10-12 profesionalų. Tai šalies veidas. Talentų reikia ieškoti ir juos palaikyti.
O vaikams pirmiausia reikia lavinti protą. Žinoma, jei kai kuriems iš jų patinka šachmatų treniruotės-prašom. Bet visai nebūtina visiems, kurie bėgiojo per fizkultūrą, tapti lengvaatlečiais.
Dabar jaunoji karta pamiršo, kas tai išsilavinimas. Tai silpnoji grandis. Kaip mes galime tokiais herojais reklamuoti šachmatus? Juk priimta, kad šachmatais žaidžia protingi žmonės, o daugelis didmeistrių šiandieną nėra baigę mokyklos. Šachmatai-tai unikali jauno žmogaus protinių sugebėjimų treniravimo priemonė. Būtent taip reikia reklamuoti šachmatus. Ir nereikia šachmatų maišyti su kitomis sporto šakomis, kurios taip pat moko naudingų dalykų. Štai, pavyzdžiui, karate. Ir disciplina, ir priešininko gerbimas. O šachmatai pirmiausia-proto lavinimas. Kam reikalinga smulkesnė informacija-kviečiu į savo svetainę: http://www.chessgymnasium.com

Paskutinis klausimas. Tai kas gi tie šachmatai?
Juose užkoduota gili filosofinė prasmė. Kažkodėl šį žaidimą dažnai lygina su karu. Čia glūdi nedidelis nesusipratimas. Skundžiamasi, kad šachmatai „lyginiai“. Bet ką reiškia, pavyzdžiui, „patinė situacija“ politikoje? Abi pusės negali atakuoti. Laikas sudaryti taikos sutartį, sutikti lygiosiomis. Todėl šachmatai nėra tiksli gyvenimo kopija, kaip teigia Kasparovas. Mes visai neprivalome sunaikinti priešininko, o turime vystytis patys. Yra toks pasakojimas. Jei tu žaidi su Dievu, kokios ketini laikytis strategijos? Jei tu kvailys, tai sieksi pergalės. O jei protingas-Dievas parodys tau tavo klaidas, ir partija baigsis lygiosiomis. Aš nesu karo teoretikas. Bet tai akivaizdžiai ne džentelmeniška veikla. Bandymas apgauti priešininką! Bet mes neturime mokyti vaikus apgaulės, viliojimo į pasalą. Vėliau tai gali sugrįžti bumerangu. Šachmatai įdealiai atspindi tą pasaulį, kuris keitėsi tūkstantmečiais. Štai kodėl Fišerio šachmatai neaktualūs, jie paprasčiausiai neatitinka žmonijos vystymosi.

Foto: V.Levitin
   Atgal
Šachmatų figūrų vertė

Šachmatų žaidime figūros dažnai vertinamos taškais, siekiant pagelbėti sprendžiant strateginius ir taktinius uždavinius. Tačiau vertinimas taškais tik apytiksliai apibrėžia figūros vertę žaidime. Kadangi labai daug priklauso nuo figūrų pozicijos, paties žaidimo strategijos ir figūrų išvystymo.

img   Plačiau

Nuorodos

Turnyrų kalendoriai:

Lietuvos šachmatų fed.
FIDE kalendorius
Fide turnyrų kalendorius
ChessVibes
Kalendarz Szachowy
ChessMix
Mischa Tscharotschkins
Vsemirnaja Liga

Šachmatų žurnalai:

New In Chess
TWIC The Week In Chess
Chess Informant
British Chess Magazine
Europe-Echecs
Hellas Chess Club
Italian Chess
www.64.ru 
Ajedrez de Estilo

Šachmatų tinklapiai


Lietuvos federacija
Chess by egis
LKŠF
Klaipėdos "Bokštas"

Radviliškio šachmatų klubas
Biržų šachmatų klubas
Vilkaviškio šachmatų klubas
Margiris
64 langeliai

Šachmatų centras
ŠK Pestininkas
ŠM "Vilniaus Fortas"
AŠK "Juodasis Rikis"
mc2chess
Plungės VŠK "Bokštas"
www.0-0-0.lt


Chesscenter.com
Chessbase.com
FIDE 
ECU
Chesspro.ru
Russian Chess
www.e3e5.com
Crestbook
Sachova Ukraina 
bychess.info 
openchess
Chessportal.ru
chessmoscow
ChessCafe
Alexandra Kosteniuk 
Vladimir Kramnik
Peter Leko
Alexandr Khalifman
Alexandr Morozevich
www.ficgs.com

Šachmatai realiu laiku

Chess.com

Chess.lt
Chess.ktu.edu
Playchess.com
Chess Planet
Chessassistantclub.com

Chessclub.com
Chessmaniac.com
Instantchess.com
Gameknot.com
Redhotpawn.com
Chesshounds.com
Freechess.org
Chessworld.net
Itsyourturn.com
Chesskids.com
Worldchessnetwork.com
Chesscorner.net
www.chess.chesslyga.lt 

Federacijos

Rusijos 
Sankt - Peterburgo

 

interneto svetainiu kurimas, seo paslaugos Interneto svetainių kūrimas, seo paslaugos