Manot, kad šachmatai – tai juodai balta lenta ir nuobodžiai ilgas rymojimas prie jos? Paklausykit. Gal man pavyks atskleisti tai, ką atradau ir kuo žaviuosi šachmatuose.
Vieną kartą pralošiau partiją, sustačiau figūras, jau ruošiausi eiti, bet pastebėjau į mane įsmeigtas karaliaus akis.
„Ko žiūri? – klausiu po pralošimo vis dar nedingusiu nepatenkintu tonu, - suprantu, kad tau nesmagu gauti matą, bet aš gi negaliu visada laimėti“
„Aš irgi suprantu, kad tu žinai, jog persų kalboje „Shah Mat“ reiškia „karalius mirė“, bet tu teisi: man labiau patiktų, jei šį vertimą tu panaudotum priešininko karaliui. Žiūriu, nes noriu tau kai ką pasakyti. Daug jaunų šachmatininkų galvoja, kad imant vadovauti mūsų armijai, užtenka žinoti, jog bokštas vaikšto tiesiai, o rikis įstrižai, galima pasikliauti savo jėgomis ir nugalėti bet ką. Anaiptol. Yra begalė gero elgesio taisyklių, kurios galioja mūsų pasaulyje.Tu, be abejo, žinai, kad mes gimėme prieš du tūkstančius metų Senovės Indijoje, po mumis, paprastomis medinėmis figūrėlėmis, slepiasi ištisa tuometinė armija: pėstininkai, kavalerija, drambliai, kovinės vežėčios. Bet mūsų karinga prigimtis dar visiškai nereiškia, kad mes mėgstame triukšmą ir chaosą. Priešingai – harmonija mums reikalinga kaip oras. Kiekviena figūra privalo viena kitą ginti, dažnai net pasiaukoti viena dėl kitos ir dėl pergalingos mūšio baigties. Tu, žinoma, supratai, kad čia kalbu apie šachmatų poeziją (anot vieno žymiausių pasaulio čempionų A.Alechino, „šachmatų partijos sielą“) – kombinacijas. Kada figūros pamiršta, kad jos vertesnės už varžovo figūras ir noriai žūva kartu su jomis, kad likusi armija galėtų pradėti karaliaus puolimą. Atsimeni šachmatų šedevrą – „nemirtingąją partiją“, kada A. Andersenas paaukojo beveik visas figūras ir paskelbė matą dviem rikiais ir žirgu? Kalbu apie visa tai todėl, kad į šachmatus visų pirma tu imtum žiūrėtum kaip į grožį, meną. Dažnai po pasibaigusios partijos man tenka išgirsti, kad ji buvo neįdomi, paprasta. Tokių partijų nėra! Yra tik žaidėjai, kurie dažnai nepastebi viso grožio, nemato netikėčiausių ėjimų, kurie vestų į pergalę. Bet turbūt tokia jau jūsų, žmonių, prigimtis: dažnai mėgstat plaukti paviršiumi ir nesistengiat gyvenimo pažinti giliau.
Aš suprantu, kad Lietuvoje šachmatų tradicijos dar nėra labai gilios. Puikiai atsimenu, kaip mus čia, Lietuvoje, pirmą kartą oficialiai pripažino: 1887 metais Vilniuje buvo įkurtas pirmas šachmatų būrelis. Tiesa, archeologai vis bando įtikinti, kad mūsų brolių – dešimt šachmatų figūrų, Trakų pilies teritorijoje jie randa jau iš XIII amžiaus. Bet aš ir pats nesu tuo tikras. Galiausiai ir nesvarbu. Ne apie tai norėjau kalbėti. Noriu pasakyti, kad nepamirštum, jog kituose kraštuose šachmatai tyrinėjami jau šimtus metų, prirašyta daugybė storų enciklopedijų, kurios moko, kaip su mumis elgtis. Labai svarbu, kad tu jas skaitytum. Visoje šachmatų istorijoje buvo vos keli genijai, kurie galėjo viską sugalvoti prie lentos. O tau ir daugybei kitų šachmatininkų tikrai neverta kiekvieną kartą išradinėti dviratį (o tavo išrastas jis ir veiks greičiausiai ne taip puikiai). Tai kodėl gi nepasimokius iš kitų? Knygos tave išmokys, kaip mus išdėlioti partijos pradžioje, kad kiekviena figūra iš mūsų armijos galėtų tinkamai save panaudoti, atskleisti visus savo talentus ir galimybes. Knygos papasakos tau, kaip geriau mus vesti į mūšį partijos viduryje, kokioje padėtyje pabaigoje mes laimėsime, o kokioje galime kelti baltą vėliavą.
Tikiuos, jau įtikinau tave, kad šachmatai – tai menas, šachmatai – tai mokslas. O gal vis dar nesupranti, kodėl šachmatai – sportas? Turbūt rinkdamasi šią sporto šaką manei, kad neteks išlieti nei lašo prakaito. Bet nepatikėsi – žaisdama šachmatais privalai sportuoti ir būti stipri. Manau, kad puikiai atsimeni ne vieną praloštą partiją dėl to, kad pražaidusi keturias valandas, pavargai ir padarei vos vieną klaidelę, kuri galiausiai baigėsi mano mirtimi. Galiu tau pasiūlyti ir daugiau būdų, kaip pasiruošti varžyboms. Prieš kiekvieną partiją analizuok, kokias klaidas daro varžovas, siek tokių pozicijų, kad priešininkas jose jaustųsi nejaukiai, mokykis iš savo klaidų, spręsk uždavinius...
Na, šiam kartui gal pakaks. Tik baigdamas savo pamoką, noriu dar pridurti, kad mes, šachmatai, tūkstančius žmonių visame pasaulyje išmokėme kūrybiškumo, atkaklumo, susikaupimo, padėjome lavinti atmintį, mąstymą, pažinti grožį. Padėsime ir tau. Jei tik norėsi ir stengsiesi kartu su mumis.
Ar supratai šią pamoką?“
„Taip, ačiū, mielas karaliau, supratau: šachmatai – ne tik juodai balta lenta. Šachmatuose telpa visas gyvenimas. Ir ne juodai baltas, o spalvotas.“
Ir dar. Skyrelis, kurio labai nemėgstu, bet kad jau mūsų miela redaktorė Reda paprašė... Apie save.
Šachmatais pradėjau žaisti būdama penkerių. Mėgstu sakyti, kad meilę šachmatams paveldėjau. Turbūt nebūna tokių dienų, kad susitikę su tėveliu, nesuloštume partijos. O apie senelį močiutė mėgdavo pasakoti, kad jis, tremiamas Sibiran ir paskubomis dėdamasis daiktus, nepamiršo ir šachmatų lentos...
Pirmas mano ir brolio mokytojas buvo tėvelis. Kartu skaitydavom knygas, spręsdavom uždavinius, organizuodavom šeimos čempionatus. Šachmatų būrelį pradėjau lankyti trečioje klasėje. Devynerių išvažiavau į pirmas varžybas. Tada šachmatai ir sužavėjo mane spalvotu gyvenimu 64-iuose langeliuose... Ir žavi iki šiol: jau dvylika metų nepraleidau nė vieno Lietuvos čempionato, dalyvavau septyniuose Europos ir pasaulio čempionatuose. Atsirado ir keli laimėjimai: 4 kartus tapau Lietuvos jaunučių, jaunimo, jaunių čempione, 5 kartus prizininke, pernai pavyko užimti trečiąją vietą Lietuvos moterų čempionate.
Galbūt atrodo, kad po tiek metų turėčiau gerai pažinti šį žaidimą. Nė iš tolo! Šachmatai – neišsemiami kaip jūra. Linkiu ir jums kada, jei dar nebandėte, įbristi į šią jūrą. Pažadu – rasite joje gražių dalykų.
„Ateitis“ Nr.4, 2007 m.
|
Atgal
Plačiau