img Svetainės medis
Apie mus   I   Klauskite   I   DUK   I   Kontaktai   I   Online chess
 
img
 
Publikacijos
  
Aleksandrаs Chalifmanas: „VISADA ELGDAVAUSI, KAIP MAN RODĖS GERIAUSIA“ 2007.08.19 print
foto Jis visada buvo intriguojantis ir netipiškas.Beveik visada demonstratyviai ignoravo įprastus profesionaliam šachmatininkui sportinio režimo kanonus.Apie jį sklandė daugybė legendų-kaip apie žmogų, iškrentantį iš „bendros eilės“.

Jaunystėje teikė daug vilčių.Buvo pasaulio šachmatų (savo amžiaus) lyderis, TSRS rinktinės narys.Laimėdavo pajėgius turnyrus.Bet po to kažkaip netikėtai pasitraukė į šešėlį.Mes jau buvome įpratę, kad stiprus didmeistris visada siekia kaip galima ilgiau išlaikyti aukštą reitingą, pastoviai žaisti...O Aleksandrui lyg dingo motyvacija.Vietoje „kovos po saule“-atidarė gimtajame Piteryje (SanktPeterburgas) šachmatų mokyklą.Vis rečiau ėmė žaisti oficialiuose turnyruose.
Ir staiga, netikėtai daugeliui specialistų, laimėtas pasaulio čempionatas Las-Vegase (1999), antrasis „Nokauto“ sistemos čempionatas, kurį organizavo K.Iliumžinovas.Daugelis tai priėmė gana skeptiškai.Neva, nežaidė Kasparovas, Anandas...Taip, nežaidė.Bet užtai žaidė visi likusieji - superturnyrų „arkliukai“Adamsas, Gelfandas, Ivančiukas, Topalovas, Peko, Kamskis, J.Polgar, ir beja, Kramnikas, kuris viso labo po metų laimėjo mačą prieš Kasparovą.O be šių - visa „vidurinioji klasė“ pilna sudėtimi.Pirmuose dviejuose turuose teko atsilošinėti (t.sk. prieš Kamskį), ir Aleksandras pademonstravo charakterį.

Bet šis žybsnis netapo „antruoju gimtadieniu“.Žaidybinis Aleksandro aktyvumas vėl palaipsniui sumažėjo iki minimumo.Po šio „nuopolio“ pirmasis jo pasirodymas - dviejuose komandiniuose Rusijos čempionatuose Dagomyse. Aleksandras buvo nepakeičiamu vakarinių pasisėdėjimų viešbučio bare dalyviu ir „visuomenės širdimi“.Pasakojo, kalbėjo įdomiai, o žaidė be ypatingos aistros - nepasikuklindavo sužaisti trumpą partiją lygiomis, nors galėjo pabandyti įrodyti „klasę“.Ir man parūpo pažinti jį iš arčiau.Suprasti, kas slepiasi po pleibojaus kauke, ir aplamai - kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip.

- Тradicinis klausimas: kaip prasidėjo tavo susidomėjimas šachmatais?
-Žaisti išmokė tėvas, man buvo 6 metai.Tiksliau, aš pats pareiškiau susidomėjimą: pamačiau šachmatus ir paklausiau-kas tai, su kuo tai valgoma?Beja, dėdė man 6-jo gimtadienio proga padovanojo Averbacho ir Beilino knykelę „Kelionė į šachmatų karalystę“.Ja vadovavosi ir jos dėka „užaugo“ daugelis mano kartos šachmatininkų.Aš treniravausi savarankiškai, po to nuėjau į Pionierių rūmus.Ten buvo puiki mokykla, vien vardai ko verti: mano pirmasis treneris, amžinąjį atilsį V.M.Byvševas, V.G.Zakas, A.V.Čerepkovas, S.V.Chavskis - stiprūs meistrai ir puikūs treneriai.Mūsų kartai labai pasisekė!Ši galinga mokykla man davė labai daug, o galbūt, ir viską.
Bet aš ir pats neapleisdavau darbo, už ką, beja, esu ypač dėkingas Vasilijui Michailovičiui Byvševui.Jis pastoviai tvirtino: be savarankiško darbo niekada nieko nepasieksi!Tai reikėtų turėti omenyje daugeliui jaunų šachmatininkų: nepadės ir pats geriausias treneris, jei neturėsi noro dirbti savarankiškai.Man to pakako - todėl kažką ir pasiekiau.

- Kokioje šeimoje tu augai?
-Tėvai - inžinieriai, Piterio inteligentai.Tiesioginio sąlyčio su šachmatais nei vienas iš tėvų neturėjo.Domėjosi kažkiek, aišku: tų laikų inteligentų tarpe šachmatai buvo populiarūs.

- Ar turi brolių, seserų?
-Turiu jaunesnę seserį, bet ji šachmatais nesusidomėjo...Norėčiau išvengti feministiškos kritikos- palaikau gerus santykius su daugeliu moterų-šachmatininkių, bet tai vis dėlto labai nemoteriškas žaidimas!

- Kada pajautei, kad gali žaisti profesionaliu lygiu?
-Nelengvas klausimas...Turbūt, pirmasis pasiekimas, kuris privertė mane rimtai pagalvoti apie mano kaip šachmatininko ateitį - pergalė 1982 metais, kaip tyčia prieš mano 16-ąjį gimtadienį, TSRS jaunimo pirmenybėse Jūrmaloje.Dalyviai tuo laiku žaisdavo labai pajėgūs, tose pirmenybėse žaidė Gelfandas, Epišinas, Ivančiukas, Drejevas...Laimėjęs tokį pajėgų turnyrą, pirmąkart susimąsčiau.Tačiau tėvai galvojo kitaip: buvo kaip nebuvo, o aukštojo mokslo diplomo reikia!Tad po mokyklos baigimo įstojau į Leningrado Ždanovo vardo universiteto matematikos fakultetą.Mokslai ne iš lengvųjų, bet aš stengiausi suderinti.Tris metus mokiausiu pakankamai pažangiai, bet paskui „užkliuvau‘ dekano pavaduotojui, ir kartą, kai man jau reikėjo vykti į eilinį turnyrą, regis, į TSRS čempionato pusfinalį, jis man pranešė, kad jį labai jaudina mano pažangumas.Pabandžiau paprieštarauti, kad neturiu jokių uodegų, bet jis mane tikino, kad jos būtinai atsiras, jei aš ir toliau dažnai dalyvausiu turnyruose, todėl jis manęs neišleidžia.Na, baudžiava tuo laiku jau buvo seniai atšaukta, ir į turnyrą aš išvažiavau.Po to prasidėjo persekiojimas, ir teko apsispręsti.Taip mano pastangos siekti aukštojo išsilavinimo baigėsi.

-Tai yra diplomo tu taip ir negavai?
-Teisybę sakant, dėl to nejaučiu jokios nuoskaudos.Neseniai susidomėjęs perskaičiau pasipiktinusio didmeistrio Michalčišino pasisakymą, kuriame jis sako: „Pažiūrėkite į jaunus didmeistrius, juk nei vienas jų neturi aukštojo išsilavinimo!“.Mano manymu, aukštasis išsilavinimas nebūtinai yra intiligentiškumo matas.Bent jau dabartiniu metu...Nejaučiu, kad būčiau dėl to daug praradęs, jog neturiu to popieriaus.Nesikankinu dėl to.

-Kiek tau buvo metų, kai tapai didmeistriu?
-Tai buvo ilgas procesas.Be to, epopėjos su aukštuoju mokslu pabaiga turėjo tą šalutinį efektą, kad man teko du metus atiduoti armijai, po kurios, nors ir tarnavau sportininkų rotoje, dar maždaug metus atsistatinėjau prarastą formą, nes rimtose varžybose dalyvauti beveik neteko.Tad didmeistriu tapau pagal dabartinius kanonus jau pakankamai brandžiame amžiuje - 24 metų amžiaus.Tuo metu jau „kilo geležinė uždanga“, atsirado galimybė išvažiuoti į tarptautinius turnyrus be partijos ir vyriausybės palaiminimo.

-Įsiminė, kai labai stipriame pagal sudėtį 1988 metų TSRS čempionate sužaidei lygiomis su Kasparovu...Nejaugi tuomet dar buvai tik meistru?
-Aš ir su Karpovu lygiomis sužaidžiau (Karpovas ir Kasparovas tose pirmenybėse pasidalijo 1-2 vietomis – А.П.), ir tris aukščiausias lygas iš eilės (nuo 86-os iki 88-os) atlošiau.Paprasčiausiai tada tai buvo truputį kitoks titulas!FIDE palaipsniui devalvavo didmeistrio vardą, nes už jo įregistravimą jie gauna nemažus pinigus.Dabar normą gali įvykdyti turnyre, kuriame nei vienas dalyvis nežaidžia didmeistrio lygiu!..Keletas nusipelniusių veteranų, kurių geriausios partijos gilioje praeityje (o dabartinis reitingas 2420 lygyje), likusieji - meistrai.Ir tokiame turnyre galima tapti didmeistriu. Fantastika!Titulas devalvuotas, ne kitaip.

-Jei žvaigždės uždegamos - vadinasi, kažkam to reikia?
-Taip, be abejo...Bet anksčiau žodis „didmeistris“ dar skambėjo išdidžiai, net tarptautinio meistro vardas buvo svarus.Tokia pastaba - 1990m. gegužę man suteikė didmeistrio vardą, o jau liepos reitinguose aš dalijau 10-12 vietas su Jusupovu ir Dolmatovu pasaulinėje reitingų lentelėje.

-Didmeistrio normą įvykdei užsienyje?
-Tarybų Sąjungos zoniniame turnyre.“Teko“ aplenkti porą dešimčių didmeistrių ir patekti į tarpzoninį turnyrą.Dar kartą -turnyre NewYork Open, ten buvo didžiulis prizinis fondas ir, atitinkamai, labai stipri sudėtis.Neužteks pirštų, kad suskaičiuoti, ką ten aplenkiau: Talį, Vaganianą, Judasiną, Tukmakovą, Kamskį, grupę islandų priešakyje su Chjartarsonu, kurie tuo metu kaip tik „žydėjo“..Štai tokioje kompanijoje pavyko užimti gryną pirmąją vietą.

-Ar tuo metu turėjai pastovų trenerį?
-Klasikine to žodžio prasme - ne, greičiau partnerį.Aš įvairiais laikotarpiais dirbau su Alekseju Jermolinskiu, Vladimiru Epišinu, Borisu Gelfandu...Gali būti, kad jaunystėje man kaip tik ir trūko kvalifikuotos trenerio pagalbos.Iš kitos pusės, egzistuoja atvirkštiniai pavyzdžiai, kai treneris savo autoritetu slopindavo mokinį ir šis galop neparodydavo visko, ką sugeba.Pavardžių neminėsiu, tie, kas seniai „verda šioje virtuvėje“, ir taip žino.

-Kaip klostėsi tavo karjera tarp didmeistrio normos įvykdymo ir 1999 metų, kai tapai pasaulio čempionu?
-Žaidžiau po truputį...Laimėjau keletą tarptautinių turnyrų.Pavyko nugalėti Rusijos čempionate 1996 metais Elistoje.1993 metais iš tarpzoninio turnyro Bilyje išėjau į pretendentų mačą.
-Kur be pasipriešinimo pralaimėjai V.Salovui.
-Taip, Valerijus tada žaidė labai gerai, o aš - išskirtinai prastai.Nesugebėjau tinkamai pasiruošti: turėjau tam tikrų asmeninių sunkumų.Tarp kitko, mane dažnai pavesdavo įprastinė „liga“ - per daug kalbėdavau. To pasekmėje po 1992-ųjų manęs šešis metus nebekvietė į olimpinę Rusijos rinktinę, nors laikas parodė, kad pagal pajėgumą ir rezultatus lenkdavau kai kuriuos šios rinktinės narius.

-Ką ne taip galėjai pasakyti posovietiniais laikais?Girdėjau, buvo konfliktas su Kasparovu?
-Na kokie konfliktai?Tiesiog turėjau savo nuomonę, kas buvo neleistina pagrindinio visų laikų ir tautų demokrato nuomone...Tai turbūt iškirpsite?
-Nežinau...
-Iškirpsite, iškirpsite.Aš štai skaitau tas jo ugningas demokratines kalbas - o pats puikiai suprantu, kaip jis bandė savo laiku vairuoti šachmatų pasaulį! (tulžingai šypsosi) Jei Putinas elgtųsi su kitaip mąstančiais Rusijoje panašiai taip, kaip Kasparovas - su kitaip galvojančiais šachmatininkais savo „valdymo“ periodu, tai Rusijoje šiuo metu būtų nemokamos darbo jėgos perteklius.Be to, man elementariai nebuvo kur žaisti!Todėl 1998 metais nutariau savo praktinę šachmatų veiklą baigti ir užsiimti savo įkurta mokykla.Tai nebuvo užgaida ar kaprizas.Spręskite patys: aš kažką laimėjau, tapau Rusijos čempionu...O į tarptautinius turnyrus manęs nekviečia.Kitus žaidėjus su tokiu pat ar net žemesniu reitingu kviečia, o manęs - ne.

-Nei į turnyrus, nei į rinktinę?
-Na, į rinktinę - suprantama...Aš neseniai suskaičiavau tarptautinius turnyrus, kuriuose žaidžiau savo taip vadinamoje karjeros viršūnėje (t.y. kai man buvo apie 30 metų), ir palyginau su kitų mano lygio žaidėjų dalyvavimo tokiuose turnyruose skaičiumi...Galbūt tai tiesiog sutapimas, kad manęs nekviesdavo?

-O galbūt tau sutrukdė ganėtinai laisvo elgesio žmogaus imidžas?
-Na ir kas?Kam tai užkliuvo?Koks pagal tave Ivano Sokolovo įvaizdis? O olandų legendos Jano Timmano?Galbūt Rusijoje prie įprastinės disciplinos aš buvau panašus į baltą varną, bet vakaruose bohemiško gyvenimo būdo didmeistrių - ganėtinai daug.Ir tai niekada jiems nesutrukdė būti pakviestais į stiprų turnyrą.Noriu pabrėžti: kokių nors ekscesų, susijusių su viešais skandalais, policijos iškvietimu ir t.t., niekada nebuvo.Tiesiog elgiausi, kaip man norėjosi ir rodėsi geriausia.Tame aš mano nekvietimo į turnyrus priežastį matyti atsisakau.

-Kada atsirado tavo Mokykla?
-1998-ais, metai iki Las-Vegaso (turnyro).Tuomet turėjau netgi pastovią rubriką žurnale „64“-„Mokyklos direktoriaus dienoraštis“.Tada ėmiau ja rūpintis ir praktiškai pusę metų nežaidžiau šachmatais.Galbūt tai ir buvo sėkmės raktas pasaulio čempionate, nes stipriai pasiilgau šachmatų ir atsirado noras žaisti.Fizinė forma taip pat buvo puiki, visgi 33-puikus amžius!
-Papasakok smulkiau apie mokyklos struktūrą.
-Man seniai norėjosi įgyvendinti panašų projektą, kuris bendrąja prasme atsakytų į „amžiną“ klausimą - ar šachmatų sportas gali save išlaikyti finansiškai, ar jam reikalinga valstybės parama, kaip tarybiniais laikais.Siekiau, kad mokykla būtų rentabili; tiesą sakant, ji tokia ir tapo.Į kai kuriuos renginius mums pavyko įtraukti privačius sponsorius, o valstybine parama mes nepasinaudojome nei karto.Tai labai svarbus momentas, nes kai kas mėgsta kalbėti: neva, kitur moko nemokamai, o pas jus - už pinigus.Taip, yra mokyklos, kurios gauna finansavimą iš biudžeto, ir jos gali mokyti nemokamai.Bet juk jūs suprantate, kad jei jos gauną pinigų iš biudžeto, reiškia - ir iš mokęsčių mokėtojų, t.y. iš jūsų ir mūsų kišenių.T.y. už vaikus, kurie mokosi žaisti šachmatais, moka visi mokęsčių mokėtojai.Man atrodė logiška, jei už juos mokėtų tik jų tėvai.Tokiu principu ir buvo grindžiamas mūsų darbas.Suprantama, mes panaudojome pasaulio čempiono imidžą, bet tuo pačiu stengėmės, kad pas mus dirbtų kvalifikuoti treneriai.Juk Peterburgas - vienas stambiausių Rusijos šachmatų centrų.Kadrų pakanka, „naujoji“ karta - tarp tų, kam dabar maždaug 30, taip pat nemažai puikių specialistų, ir aš džiaugiuosi, kad tradicijos tęsiamos.Nepamiršime ir interneto.Jis dabar tapo įprastu, o tuomet mes buvome vieni pirmųjų, kurie bandė mokyti šachmatų paslapčių interneto pagalba.

-Dabar jūsų mokykla veikia internete?
-Mes dirbame dviem kryptimis: pamokos tik internetu ir įprastinės pamokos su Peterburgo vaikais ir mokiniais, kurie pradėjo mokytis internetu, bet vėliau atvyko į Peterburgą treniruotis.Gyvo bendravimo niekuo nepakeisi!

-Ar tavo mokykla panaši į anksčiau įsteigtas - Botviniko, Smyslovo, Pančenko ir kitas?
-Ne.Pradžioje ketinau padaryti kažką panašaus, bet tai būtų buvę neteisinga iš esmės.Vesti centralizuotas sesijas nėra blogai, bet ekonomiškai nenaudinga.Klientai moka, tad reikia manyti, turi teisę pareikšti pageidavimus.Žmonės visgi juk planuoja savo laiką ir yra pasiruošę mokytis tada, kai jiems tai yra patogiausia.O ir surinkti pakankamai dideles grupes tuo pačiu metu, netgi darant nuolaidas-nepavyksta.Todėl mes viską grindžiame individualiais užsiėmimais arba užsiėmimais nedidelėmis grupėmis.Žmonės mums praneša, kada jiems patogu atvykti, ir tai yra pagrindinis kriterijus, į kurį mes remiamės.Jei pavyksta kažką nuveikti dar ir lygiagrečiai - tai mūsų sėkmė.Tarkime, vienas žmogus gali atvykti tik nuo 15-os iki 25-os, o kitas sako: aš per mėnesį galiu atvykti tik 10-čiai dienų, ir man nesvarbu, kada būtent.Tuomet mes jam siūlome: gal jūs galėtumėte atvykti nuo 15-os iki 25-os? Kitais atvejais mes, kaip bet kuri komercinė įmonė (nors čia jokios ypatingos komercijos nėra - mokykla išsilaiko save, ir tiek), stengiamės atsižvelgti į klientų norus ir galimybes.Sugebėjome padėti daugeliui.Pavyzdžiui, pas mus buvo atvykusi mergaitė iš Honkongo, o paskui vienos Olimpiados metu prie manęs priėjo jų federacijos atstovas ir šiltai dėkojo.Po to, kai mergaitė metus mokėsi pas mus, vėliau tęsė mokymasį internetu, ji padarė šuolį, pakėlė reitingą 200 taškų, įvykdė didmeistrės normatyvą...Mums buvo malonu.Mes tikrai stengiamės dirbti kokybiškai.Bus gaila, jei mokyklai nepavyks sulaukti pirmojo jubiliejaus.

-O ar teko padėti žmonėms iš civilizuotų šachmatų kultūros šalių?Tiems patiems rusams (kurie ne iš Peterburgo)?
-Taip, teko.Tiesiog Rusijoje, kaip ir NVS (Nepriklausomų valstybių sąjungoje), dar menkai išvystytas interneto ryšys, nei vakarų šalyse.Mes dirbame su visais, kas į mus kreipiasi, pirmenybės pagal šalis pas mus nėra.Iš JAV netgi buvo atvykusi grupė...Kitas dalykas, kad į mus greičiau kreipsis mokinys iš Brazilijos, nei iš Vokietijos.Nes Vokietijoje pakanka savų kvalifikuotų trenerių.

-Ar vykdote kokias nors reklamines akcijas, kad apie mokyklą sužinotų galimai daugiau žmonių?
-Taip, žinoma, kaip be to!Bet pabrėžiu: aš nenoriu imtis nepakeliamo krūvio.Mūsų dėstytojų skaičius vis dėlto ribotas.Neturime tokio tikslo, kad mūsų mokinių skaičius būtų matuojamas tūkstančiais.Nes tada kiltų klausimas: ką su jais veikti?Nuleisti kartelę žemyn mes nenorime.Ir aplamai, mokykla iš pat pradžių buvo sumanyta kaip išskirtinė rinka, garantuojanti aukštos kokybės paslaugas.

-Kas konkrečiai dirba jūsų mokykloje?Gal gali įvardinti?
-Na, čia toks dalykas...Nors aš visada buvau už taiką visame pasaulyje, bet kažkuriuo metu žmonės, kurie dirbo su mumis, staiga pakliuvo į Peterburgo šachmatų federacijos nemalonę.Tiesiog juokinga: kai kurie mūsų treneriai, labai kvalifikuoti specialistai, vesdavo užsiėmimus anonimiškai, kad niekas Peterburge apie jų darbą mūsų mokykloje nesužinotų!Baisu.Su dabartiniais federacijos vadovais mano santykiai pakankamai darbiniai, bet nuosėdų kažkiek liko.
-Tu minėjai, kad mokykla gali nesulaukti pirmojo jubiliejaus.Kodėl?
-Todėl, kad netgi mokant internetu, mokyklai reikalingos patalpos.Mes jas nuomojame iš savivaldybės.Dabar nuomos terminas baigiasi.Ir mums pasakė, kad jį pratęsti neįmanoma.Kodėl?Ogi todėl.
Nuostabus dalykas: yra Peterburgas, yra pasaulio čempiono mokykla.Kažkada dirbome, gaudavome padėkas ir iš nieko nieko neprašėme...
-O išsinuomoti kitas patalpas?
-Už normalią sumą - labai nelengva užduotis.

-Prašyti federacijos pagalbos, kaip supratau, užduotis ne lengvesnė?
-Federacija turi savo problemų...Be to, vienas gerai žinomas Peterburgo šachmatų vadovas B.M.Chropovas pirmaisiais metais, kuomet mokykla buvo tiesiog Chalifmano mokykla, į ją nekreipė jokio dėmesio.Bet kai ji tapo pasaulio čempiono Chalifmano mokykla, jis pasakė: Saša, tu kažkaip neteisingai viską darai!Kodėl tu su savo mokykla nutolai nuo Peterburgo šachmatų?Aš sakau: kodėl nutolau?Štai aš čia, šalia.Mano mokykla juk ne Madagaskare.Na kaipgi, vistiek neteisingai!Reikia, kad mokykla būtų prie Federacijos.T.y. visa esmė tame, kad aš lieku puikuotis iškaboje, o visą politiką, tame skaičiuje ir kadrų, imasi vykdyti federacija.
-Bet juk tai privati įmonė!
-Na ir kas...Žodžiu, čia sunku rasti sąjungininkų.O apmaudžiausia tai, kad turiu visiškai realių pasiūlymų iš kitų šalių, kad savo mokyklą perkelčiau ten.Bet tai ne pagal mane; aš norėčiau, kad mano mokykla dirbtų mano mieste.Bet jei mane iš miesto išstums - tikėtina, teks pagalvoti ir apie tokius pasiūlymus.

-Tuomet išvyksi į kitą šalį?
-O kame čia problema?Juk nebūtinai išvyksiu pastoviai gyventi.Tiesiog kažkurį laiką teks skirti veiklos organizavimui, o pamokas vesti galiu ir iš Peterburgo.Susitvarkysiu, ne pirmas kartas.Tuo labiau vakaruose tai daroma labiau civilizuotai.

-Kuo užsiimi apart savo mokyklos?
-Knygeles rašau, ir beja, apie jas pakankamai gerai atsiliepia.Ir ne „budintys“ kritikai, o pakankamai aukšto lygio žmonės, kurie man veltui komplimentų nepasakys.Štai ChessPro parašiau keletą apžvalgų - galiu ir šiame žanre save išbandyti.Galiu leisti sau užsiiminėti viskuo po truputį.Ačiū FIDE ir Las-Vegui: badas man negręsia, todėl savo laiką skiriu tam, kas man idomu: rašau knygas, darbuojuosi mokykloje, periodiškai sužaidžiu turnyruose.Bet laužti galva sieną, kad bandyti aplenkti jaunimą - jau nebeįdomu.Šachmatai pasikeitė, ir tai reikia priimti ramiai.Kai matau, kaip dėl to plėšosi mano kartos šachmatininkai - truputį stebiuosi.

-Beja, apie knygas: kurios jų, apart Averbacho-Beilino, tavo stiliui padarė didžiausią įtaką?
-Stiliui - sunku pasakyti, tai greičiau individualus dalykas.O šachmatų suvokimui įtaką turėjo daugelis puikių knygų: ir Nimcovičiaus „Mano sistema“, ir Bronšteino „Ciurichas-1953“, ir Aliochino „Aukščiausių šachmatų pasiekimų kelyje“, ir Laskerio „Šachmatų vadovėlis“.Gerų knygų visada buvo daug...Dabar jų taip pat yra, bet prastų atsirado pastebimai daugiau.

-Ar nebuvo pagundos, gavus čempiono honorarą, pasinerti į verslą?
-Ne, tai visiškai ne man.Nors pasiūlymų būta, ir netgi dėl jų spėjau kažkiek prarasti.Pakartosiu: aš užaugau geroje inteligentiškoje šeimoje, aplinkoje, kur visi žmonės stengėsi palaikyti gerus tarpusavio santykius.Toks požiūris turėjo ir neigiamą pusę: tam, kad suprasti, jog ne visi žmonės yra vienodi ir kai kurie jų stengiasi apgauti, nuplėšti iš savo artimo pinigų - turėjo praeiti kažkiek tai laiko.O verslas, ypač rusiškas -...sunkus tai užsiėmimas.

-Kada šachmatininkams buvo lengviau gyventi - tarybiniais laikais ar dabar?
-Visų pirma, šachmatininkas - irgi žmogus.Kas dėl profesionalios veiklos...Tai, kad nebėra pigios virtos dešros - tai, aišku, minusas.Kad nebėra „geležinės uždangos“ - neginčijamas pliusas.Vilką kojos peni, atsirado galimybė vykti į varžybas užsienyje.Kažkiek metų praradau ir aš, nes negalėdavau išvažiuoti į turnyrus, net į kokią „šveicarkę“, kad įvykdyti didmeistrio normatyvą.

-Tavęs neišleisdavo į užsienį?
-Pradžioje tarnavau armijoje.O apie aštuntojo dešimtmečio vidurį jau nebuvo kur važiuoti.Kai aš 1985-aisiais pakankamai įtikinamai laimėjau Europos jaunimo pirmenybes Olandijoje-iš karto gavau daugybę kvietimų į gerus užsienio turnyrus su didmeistrio norma.Bet Sporto komitete man pasakė: žinote, šių turnyrų nėra mūsų planuose.Bet mes būtinai turėsime jus omenyje, kada nors kitą kartą...Galiu net įvardinti žaidusius tuose turnyruose vietoje manęs!Kaip tai buvo daroma?Sporto komitetas kvietimų neišmesdavo, tiesiog atsakydavo organizatoriams: ponas Chalifmanas susirgo, ar kažką panašaus, o mes jums vietoje jo galime atsiųsti kitą šachmatininką.Tais laikais egzistavo tokia praktika.Galbūt kažkam reikėjo duoti kyšius? Nežinau, man apie tokius dalykus net bjauru galvoti.Aš niekada nemokėjau rasti bendrą kalbą su valdininkais.Taip, turbūt jau ir nebeišmoksiu, įvertinant mano garbų amžių.
-Pastovus klausimas, jį užduodu visiems didmeistriams, su kuriais teko bendrauti: ar galima sugalvoti kokį tai atsiperkantį šachmatų modelį, ar jie visada priklausys nuo vienų ar kitų mecenatų valios? Beveik visi respondentai atsako: taip, tai įmanoma - tik kažkodėl dar niekas nesugalvojo, kaip būtent...
-Nežinau, ką čia būtų galima padaryti.Nes šachmatai - grynai individualus užsiėmimas.Kad ir ta pati šachmatininkų -profesionalų Asociacija.Idėja buvo puiki, o paskui visi susimąstė: o ką man konkrečiai tai duos? Kam turiu stoti į organizaciją, kai jai ten vadovauja toks ir toks?Jis man nepatinka!Iš tikro, visko gali būti!Bet reikalinga gera, išmintinga
vadyba.Tenisui juk taip pat pinigai ne iš dangaus byra: atsirado žmonės, kurie parodė, kaip tai galima parduoti.

-Bet šachmatų pasaulyje turbūt irgi gali atsirasti tokie žmonės? Kaip matematikas matematikui, sakyk: ar ši užduotis turi sprendinį?
-Taip, sprendimas yra besąlygiškai!Bet - teoriškai.Daugumai funkcionierių šachmatai dar ir kaip atsiperkantys!O beveik visi šachmatininkai „užsiciklinę“ kiekvienas savimi ir savo spinduliuojančiu talentu, kad realiai, ne ant popieriaus susivienytų.Turi įvykti vertybių perkainojimas.Todėl, kad šachmatininkai, treneriai, šachmatų leidinių autoriai, žurnalistai-visi jie sukuria produktą.O funkcionieriai juk nesukuria nieko.Ką reikia realiai padaryti?Nežinau.Į revoliucionierių gretas stoti neketinu: savo reikalų per akis.Jei kas nors tuo užsiims-duok dieve, kad jam pavyktų.O kol kas mes tik klausomės stenėjimų.

-Ką pasakytum apie dabartinę varžybų laiko kontrolę?
-Pirmiausia, aš manau, kad eksperimentus su laiko kontrole reikia baigti, būtina įvesti vieningą laiko kontrolę, bendrą didžiajai visų varžybų daugumai.Arba bent jau oficialių varžybų.Juk kažkokia kvailystė - žaidi turnyre su tam tikra laiko kontrole, po to vyksti į sekantį turnyrą – o ten viskas kitaip!Mano manymu, geriausia laiko kontrolė – valanda ir keturiasdešimt minučių 40-čiai ėjimų, plius penkiasdešimt 20-čiai, plius 15minučių iki pabaigos, pridedant po 30sek. kiekvienam ėjimui.

-Ar greitieji šachmatai tau prie širdies?
-Niekada gerai nežaidžiau blico ir jo nemėgau.Žinau, kad tai labai efektinga ir pritraukia publiką, bet logikos pradas čia išnyksta.Į greituosius (nuo 1/2val.iki 1val visai partijai abiems žaidėjams) žiūriu su simpatija, tačiau teikiu pirmenybę žaidimui su laiko pridėjimu, nes mano manymu, pats žemiausias šachmatams ir šachmatininkams užsiėmimas - tai „vėliavėlių purtymas“, trankant laikrodžius.Kai ėjimui pridedamos bent 5sek., niekas be bokšto neplaks laikrodžio, nes tai beprasmiška.

-Gal dabar galėtum įvardinti perspektyviausius jaunus Rusijos šachmatininkus?
-Nenoriu nieko išskirti.Dabar labai daug perspektyvių vaikinų, galiu netgi kurio pamiršęs nepaminėti.Svarbiausia, kad jie patys sau ateityje nepakenktų...Vienintelis, kuriam duočiau patarimą, tai Nepomneščis (vėl gi - nenoriu būti neteisingai suprastas) - man regis, jis perdaug stengiasi būti Morozevičiumi, o jam reikėtų būti pačiu savimi.
-O kas iš „naujosios bangos“ galėtų tapti pasaulio čempionu? Ką sufleruoja intuicija?
-Intuicija?(giliai susimąsto) Pirma būtų neblogai, jei pavyktų rasti normalią pasaulio pirmenybių formulę...Intuicija sako, kad sekančius pora pasaulio čempionatų laimės jau atsiskleidę šachmatininkai.O toliau...Ne, nesiimsiu pranašauti. Galbūt, Aronianas turi daugiau šansų, bet tiksliai nepasakysiu.
-XXI amžiaus klausimas.Kaip išvengti kompiuterių sufleravimo šachmatuose? Štai ir „Aerofloto“ turnyre buvo atvejas, nebesikartosim...
-Turėtų būti kažkokios taisyklės, nežeminančios, bet tuo pačiu eliminuojančios tokių sufleravimų galimybę.Galbūt, online transliavimo vėlinimas...Aš suprantu, kad žiūrovai nori matyti čia ir dabar.Bet, vertinant, kad kalbama apie profesionalų varžybas su pakankamai vertingais prizais, jiems teks susitaikyti su tuo, kad stebės ėjimus su nedideliu vėlinimu.Nemalonu, tačiau ką padarysi!Norite žiūrėti be vėlavimo - ateikite į turnyrą.Nors ir vėlinimas - ne panacėja.Aš, pavyzdžiui, turiu seną draugą Vasią, kurio niekas nepažįsta, nes jis nėra šachmatininkas.Jis tiesiog ateina į turnyrą kaip žiūrovas, vaikštinėja ir stebi ėjimus, padarytus mano lentoje.Paskui Vasia eina į koridorių ir mobiliuoju praneša tuos ėjimus Fritz-o (kompiuterinė šachmatų programa) operatoriui...Reiškia, reikia galvoti, sukurti kažkokią sistemą.Elistoje štai pakabino ekranus.Bet aš ir prieš paranojišką raganų medžioklę.Man nepatinka, kai sukčiavimu įtariamas kiekvienas šachmatininkas, kuris kokiame nors turnyre sužaidė „aukščiau savo reitingo“.

-Papasakok apie savo šeimą.Beja, tu seniai vedei?
-O, seniai...Kiek save atmenu!Dvidešimt sukako gruodį.Dukrai 15 metų.Turiu nuostabią žmoną ir tokią pat dukrą.
-Ankstyvos vedybos - ir tokios sėkmingos? Didelė retenybė mūsų laikais.Aplamai, iš šalies nepasakytum, kad tu labai panašus į pavyzdingą vyrą ir tėvą.
-Nereikia apie žmogų spręsti iš pirmo žvilgsnio.Daug įvairių paskalų, kurios sklando apie mane, iš tikro neturi su manimi nieko bendro.Vienu metu buvau populiarus mitologijos objektas.Pavyzdžiui, daug kas cituoja „Chalifmano įstatymą“, pagal kurį santuoka – tai minus 50 reitingo balų.Visiška nesamonė! Tai yra, toks įstatymas gal būt ir egzistuoja, bet jį „išradau“ tikrai ne aš.Štai „dvigubo nokauto“ sistemą šachmatuose pasiūliau aš.O kas ne mano - tai ne mano, svetima šlovė man nereikalinga.

-O kokia tai sistema?
-Ji labai neblogai veikia atrankiniuose turnyruose.Paprasto nokauto minusu skaitomas aukštas atsitiktinumų lygis - viena nesėkminga diena gali padėti kryžių net stipraus šachmatininko pasirodymui.Kad to išvengti, aš ir pasiūliau tą sistemą.Iš tikro, ji jau taikoma kitose sporto šakose, pavyzdžiui, imtynėse, fechtavime...Esmė tame, kad žmonės, pralošę vienintelį susitikimą, neiškrenta iš kovos, o tęsia tarpusavio kovas.Praleidai antrą smūgį - viso gero!Bet jei tu suėmei save į rankas ir toliau žaidei sėkmingai, gali kovoti netgi dėl prizinės vietos.
Jei dar apie šeimą: ji pas mane nuostabi, ir tai labai svarbu.Matau, kokios problemos kyla daugeliui mano pasekėjų: karjera lyg jau ir baigta, o kas priešakyje-neaišku: vienatvė, sugriauta nervų sistema...Man šiais klausimais problemų nekyla.

-Ar žmona ir dukra kaip nors susijusios su šachmatais?
-Ne, ir taip netgi geriau, nes šeimoje po šachmatų galima pailsėti.
-Kokį pirmąjį prizą tu laimėjai?
-Sergėk dieve, nepamenu.Mūsų laiku tai buvo madinga.
-Kokią žmogaus savybę vertini labiausiai?
-Sąžiningumą.
-O labiausiai atstumianti?
-Galėčiau pasakyti - niekšybė, bet juk tada reikėtų ilgai aiškinti, ką turiu omenyje.Sunku suformuluoti!Aš tiek visko prisižiūrėjau...Na gerai, tegu vis tik bus niekšybė.
-Mėgstamiausia spalva?
-Žalia.
-Mėgstamiausias gėrimas?
-Šiandieną greičiausiai - žalia arbata.
-O alkoholinis?
-Aš jų tiek išbandžiau, kad net nežinau, kurį išskirti.
-Mėgstamas patiekalas?
-Ta pati istorija - negaliu vienareikšmiškai atsakyti.
-Mėgstamiausia knyga (ne šachmatų)?
-„Meistras ir Margarita“.
-Mėgstamiausias filmas?
-”Skrydis virš gegutės lizdo“
-Turi hobbi?
-Ne.Gyvenimas taip užpildytas turiniu, kad hobbi laiko nebelieka.
-Tu pelėda ar vyturys?
-Jaunystėje buvau ryškus pelėda, bet laikui bėgant režimas išsilygino.Įprastai guluosi 23val., prabundu 9val.
-Ar tiki prietarais?
-Be reikalo stengiuosi likimo neerzinti, bet lyginant su kitais šachmatininkais, nesu labai prietaringas.
-O jų daug, prietaringų?
-Vėlgi, už jaunąją kartą nepasakysiu, o manojoje nemažai buvo tokių, kurie tuo labai tikėjo.
-Ar esi garbėtroška?
-Greičiausiai, taip.

-Azartiškas? Žaidei kazino?
-Tik keletą kartų.Galiu išeiti bet kada.Iš tikro, matematikos žinios padeda suprasti, kad tikimybė kažką laimėti šioje srityje labai maža.
-Teko pažinti šachmatininkų tarpę keletą ganėtinai didelių kazino mėgėjų...
-Taip, yra mūsų tarpe liguistai azartiškų žmonių, kurie už tai brangiai mokėjo!..Beja, dažnai tai yra susiję dalykai -prietaringumas ir azartas.

-Dar apie prietarus...Tavo santykis su religija? Ar tiki Dievu, dažai kiaušinius per Velykas?
-Taip jau istoriškai susiklostė, kad aš lyg ir ateistas.Bet bėgant metams vis dažniau apie tai susimąstau.

-Sergi už kurią sporto šaką?
-Taip, netgi už daugelį.Pagrindinis objektas - „Zenit“ (Peterburgo futbolo komanda).

-Moki užsienio kalbas?
-Daugiau - mažiau angliškai ir vokiškai.Yra dar keletas, kuriomis sugebu susikalbėti aerouoste, viešbutyje, restorane.Nors tai, žinoma, nerimta.Smarkiai gailiuosi, kad neužsiėmiau tuo savu laiku.Užsienio kalbos ir įvairių šalių kultūra - tai, mano manymu, beprotiškai įdomu.

-Vairuoji automobilį?
-Automobilis yra, bet jį vairuoja žmona.Aš kažkaip niekada to nesiekiau, o kai atsirado galimybė - pamaniau, kad mokytis jau vėlu.O žmona, šaunuolė, nepabijojo mokytis, nors už mane jaunesnė vos porą metų, ir dabar visai neblogai vairuoja.Važinėjame netgi į Suomiją poilsiauti.
-Dažnai leidi sau pailsėti?
-Poilsis - pretekstas nesutarimams šeimoje!Aš juk visgi šiaurietis, mėgstu, kai šalia miškas, ežeras, meldai šlama...Todėl man Suomija - tiesiog įdeali vieta, ir netoli.Ir gamta, ir tuo pat metu - civilizacija!Taip netinka!Palyginkite mišką Karelijos pusiasalyje Peterburgo apskrityje ir Suomijoje.Lyg ir tas pats miškas, bet kažkodėl vienoje pusėje voliojasi šiukšlių kalnai, o kitoje - nieko tokio nėra.Matyt, miškas toks pat, skiriasi tik žmonės...Dukra tokia pat - nepakelia karščio.O žmona - priešingai, mėgsta saulę (nors kilusi irgi iš Peterburgo), todėl kartais vykstame į šiltuosius kraštus.Aplamai, kasmet dvi savaites išvažiuoti kur nors pailsėti - tai įstatymas.

-Tavo žmona dirba?
-Ne.O kam?

-Kokias savybes savyje norėtum išugdyti, ir atvirkščiai, kokių - atsikratyti?
-Norėčiau būti kruopštesniu ir organizuotu, bet deja, jau vėlu!Būtų neblogai metus rūkyti pagaliau, bet tik pabandau įsivaizduoti - kaip jau aš čia mesiu?..Tuos bandymus, kuriuos dariau iki šiol, rimtais pavadinti negaliu.

-Dažnai kyla nepasitenkinimas savimi, savikritika?
-Būna, bet ne dažnai.Aš visgi sveriu savo sprendimus, laikydamasis žinomos taisyklės: daryk, ką turi daryti, ir bus, kas turi būti (viskas genialu, kas paprasta-vert.pastaba).Jei pasielgiau pagal pagal savo sąžinę ir protą, o po to radosi kažkokios neigiamos man pasekmės-žiūriu į tai filosofiškai.Reiškia, taip susiklostė.

-O buityje?
-Na, tokių smulkmenų kiek nori!Dar užvakar ketinau parašyti atsakymus į du laiškus.O jie vis dar voliojasi...Bet tai tik asmeniški reikalai.Kas dėl Mokyklos - per praėjusius metus man pavyko tam tikrą tvarką įvesti.Ir tuo aš, kaip žmogus, nekruopštus ir neorganizuotas iš prigimties, didžiuojuosi.

-Ar tau egzistuoja įprastinis dienos režimas?
-Pirmoje dienos pusėje stengiuosi spręsti naujai iškilusias problemas, namų reikalus, dirbu su knygomis.Antroje dienos pusėje vykstu į mokyklą.Dienotvarkė daugmaž pastovi, kasdieninio chaoso nėra.Nors kartais, žinoma, ko nors nespėju, ir tuomet nutinka grūtys ir kiti nemalonumai.

-Turi draugų - šachmatininkų?
-Taip.Pats geriausias draugas, su kuriuo palaikau labai šiltus santykius daugelį metų - Borisas Gelfandas.Bet turiu pakankamai draugų ir iš kitų kartų.Ir ne šachmatininkų tarpe - taip pat...Visada stengiausi būti draugiškas.

-Mėgsti priimti svečius?
-Na jau ne.Mano namai - mano tvirtovė.Teikiu pirmenybę susitikimams su draugais neutralioje teritorijoje, ir žmona laikosi tokių pačių pažiūrų.
-Papasakok pabaigai kokią nors įdomią istoriją.
-Pati įdomiausia paskutinių laikų istorija nutiko paskutinio Europos čempionato metu.Nuostatuose pradžioje buvo parašyta, kad dėl Pasaulio taurės kovoja 33 žaidėjai.Varžybų atidarymo metu organizatoriai grakščiu judesiu paliko tik 29.Kur dingo 4 vietos?Jas pardavė, padovanojo?Aš nežinau.Šachmatininkams buvo pranešta: nutiko klaida.Kieno klaida?Vargu mano; tad kodėl aš už ją turiu atsakyti?Ir kodėl turiu žaisti atrankinius mačus, kai turėčiau į Pasaulio Taurės turnyrą patekti iš karto?Prasidėjus varžyboms, taisyklių keisti nevalia, ar kažkas galvoja kitaip?
Apie visą tai aš informavau raštu vyriausiąjį teisėją dar iki atrankinių mačų.Taip pat ir EŠS (Europos šachmatų sąjungą) ir FIDE.Ką jie galvoja šiuo klausimu - sužinosime, kai bus paviešintas oficialus Pasaulio taurės dalyvių sąrašas.Tad šis reikalas dar nesibaigė niekuo.Bet aš nusiteikęs kovoti už savo teises iki pergalės.

www.chesspro.ru 

Андрей ПАНЕЯХ
Vertė: Algimantas Steponavičius

   Atgal
Šachmatų figūrų vertė

Šachmatų žaidime figūros dažnai vertinamos taškais, siekiant pagelbėti sprendžiant strateginius ir taktinius uždavinius. Tačiau vertinimas taškais tik apytiksliai apibrėžia figūros vertę žaidime. Kadangi labai daug priklauso nuo figūrų pozicijos, paties žaidimo strategijos ir figūrų išvystymo.

img   Plačiau

Nuorodos

Turnyrų kalendoriai:

Lietuvos šachmatų fed.
FIDE kalendorius
Fide turnyrų kalendorius
ChessVibes
Kalendarz Szachowy
ChessMix
Mischa Tscharotschkins
Vsemirnaja Liga

Šachmatų žurnalai:

New In Chess
TWIC The Week In Chess
Chess Informant
British Chess Magazine
Europe-Echecs
Hellas Chess Club
Italian Chess
www.64.ru 
Ajedrez de Estilo

Šachmatų tinklapiai


Lietuvos federacija
Chess by egis
LKŠF
Klaipėdos "Bokštas"

Radviliškio šachmatų klubas
Biržų šachmatų klubas
Vilkaviškio šachmatų klubas
Margiris
64 langeliai

Šachmatų centras
ŠK Pestininkas
ŠM "Vilniaus Fortas"
AŠK "Juodasis Rikis"
mc2chess
Plungės VŠK "Bokštas"
www.0-0-0.lt


Chesscenter.com
Chessbase.com
FIDE 
ECU
Chesspro.ru
Russian Chess
www.e3e5.com
Crestbook
Sachova Ukraina 
bychess.info 
openchess
Chessportal.ru
chessmoscow
ChessCafe
Alexandra Kosteniuk 
Vladimir Kramnik
Peter Leko
Alexandr Khalifman
Alexandr Morozevich
www.ficgs.com

Šachmatai realiu laiku

Chess.com

Chess.lt
Chess.ktu.edu
Playchess.com
Chess Planet
Chessassistantclub.com

Chessclub.com
Chessmaniac.com
Instantchess.com
Gameknot.com
Redhotpawn.com
Chesshounds.com
Freechess.org
Chessworld.net
Itsyourturn.com
Chesskids.com
Worldchessnetwork.com
Chesscorner.net
www.chess.chesslyga.lt 

Federacijos

Rusijos 
Sankt - Peterburgo

 

interneto svetainiu kurimas, seo paslaugos Interneto svetainių kūrimas, seo paslaugos