G. Kasparovas visų Rusijos negerovių priežastimi laiko Vladimirą Putiną ir jo sukonstruotą režimą. Siekis sukurti liberaliomis vertybėmis grindžiamą visuomenę su laisva žiniasklaida, teisės ir įstatymų viršenybe, skaidria rinkos ekonomika ir nulėmė tai, kad šachmatų didmeistris tapo vadinamosios sisteminės opozicijos vadovu. Kurį laiką jis sugebėjo net suvienyti nacionalbolševiką Eduardą Limonovą, buvusį Putino premjerą Michailą Kasjanovą, ultrakairiuosius radikalus Sergejų Udalcovą („Raudonojo jaunimo avangardo“ lyderis) ir Viktorą Anpilovą („Darbo Rusijos“ vadovas) kartu su žmogaus teisių gynėjais į vieną bloką. G. Kasparovo autoritetas tarptautiniu mastu ir šalies viduje buvo garantas, kad valdžia lengvai jo neužčiaups. Be to, jis sukūrė paties vadovaujamą judėjimą – Jungtinį piliečių frontą, kuris yra vienas pagrindinių koalicijos „Kitokia Rusija“ dalyvių.

 

Jungtinio piliečių fronto lyderis teigia, kad pagrindinis opozicijos taikinys yra „Rusijos Kaligula“, „fašistas“ Vladimiras Putinas, kurį pakeisti galima tik masinėmis protesto akcijomis. Tačiau ryžtinga opozicinė veikla, įtraukiant plačius visuomeninus sluoksnius, nėra įmanoma. Kaip parodė „nepritariančiųjų maršai“, masinėse akcijose dalyvauja iki kelių tūkstančių žmonių. Pirmiausia tam trukdo žiniasklaidos kontrolė, kurią vykdo Kremlius, bei suformuotas neigiamas G. Kasparovo ir apskritai opozicijos įvaizdis. Valdžiai lojalios žiniasklaidos priemonės įkyriai tvirtina, kad Kasparovas dirba už Boriso Berezovskio pinigus, o Rusijoje šis oligarchas yra odiozinė figūra, visų oligarchų blogybių įsikūnijimas. G. Kasparovas savo veikloje susiduria su valdžios daromomis kliūtimis. Garsusis šachmatininkas dažnai keliauja po šalį, susitikinėja su žmonėmis. O vadinamojo „putinjugendo“ (proprezidentinio jaunimo judėjimo „Naši“) atstovai ne kartą apmėtė jį kiaušiniais ir kečupu. Oro erdvės kontrolės tarnybų darbuotojai trukdo nusileisti jo lėktuvui. Viešbučiai staiga atsisako priimti, nes „nebėra“ vietų. Vietos valdžios institucijos atšaukinėja leidimus rengti susirinkimus dėl „grėsmės visuomenės saugumui“. Tai suorganizuotos techninės kliūtys, iš „juodųjų technologijų“ srities, tačiau kandidatas į prezidentus G. Kasparovas susiduria ir su kur kas rimtesnėmis problemomis. Rusų nacionalistai šio politiko nemėgsta dėl kilmės, nes jo tėvas – armėnas, o motina – žydė. Dėl radikalios provakarietiškos G. Kasparovo pozicijos, kuri Rusijoje yra nepopuliari, jo elektorato potencialas ribotas. Juo nepasitikima, su juo elgiamasi kaip su svetimšaliu. Bet kokia rimta politinė veikla turi būti gerai finansuojama, tačiau vietiniai rusų verslininkai bijo remti opozicijos judėjimą, nes tai reikštų jų verslo pabaigą. Nors Rusijoje socialinė ir turtinė poliarizacija didelė, visuomenės aktyvumas, deja, menkas, nes gausios naftos ir dujų eksporto pajamos sudaro galimybę laiku mokėti socialines išmokas. Visuomenei mobilizuoti būtina socialinė įtampa, o Rusija dabar išgyvena ekonominį pakilimą.

 

 

Susitarimas kelti vieną bendrą kandidatą iš pirmo žvilgsnio yra svarbus opozicinio judėjimo „Kitokia Rusija“ laimėjimas. Tačiau realus sutarimas pasiektas tik pasitraukus daug vilčių teikusiam koalicijos sąjungininkui – Michailui Kasjanovui. Dar vasaros pradžioje Liaudies demokratinės sąjungos vadovas ir buvęs premjeras reikalavo, kad būtų iškeltas bendras „Kitokios Rusijos“ kandidatas, tačiau siekė, kad juo būtų jis pats. Pasipriešinus kitiems koalicijos dalyviams, ekspremjeras ir jo politinis blokas oficialiai pasitraukė iš „Kitokios Rusijos“. Be to, sekmadienį pasitraukė kairieji radikalai – „Raudonojo jaunimo avangardas“ ir jo lyderis S. Udalcovas. Jis ir taip dažniausiai gynė antikapitalistines, antivakarietiškas pozicijas, kurios neatitinka „Kitokios Rusijos“ skelbiamos programos. Kol kas G. Kasparovą aktyviai palaiko dar vienas spalvingas radikalas – E. Limonovas, ketinantis dalyvauti Dūmos rinkimuose. Nesutarimai G. Kasparovo vadovaujamoje koalicijoje mažina potencialaus elektorato dydį, nes liberalai vargu ar palaikys garsųjį šachmatininką: jie turi jau beveik etatinį kandidatą – Grigorijų Javlinskį. Be to, Kremliaus propagandininkai išnaudoja tokias opozicionierių varžytuves, siekdami pavaizduoti opoziciją kaip politinių intrigantų sambūrį.

 

 

Be visų nesutarimų ir Kremliaus intrigų, reikia atsižvelgti ir į tai, kad daugelis rusų mažai girdėję apie G. Kasparovo ir jo vadovaujamos opozicijos tikslus. Šachmatininkas geriau žinomas ir populiaresnis Vakaruose, kur jam suteikiama galimybė kalbėti viešai bei publikuoti straipsnius, griežtai kritikuojančius V. Putiną. Kontroliuojama žiniasklaida Rusijoje aplink visame pasaulyje garsų Putino kritiką sukūrė informacinį vakuumą. Naujausios apklausos rodo, kad G. Kasparovą žino apie 80 proc. rusų. 9 proc. mano, kad jis gali būti geras politikas, tačiau tik 20 proc. sugebėjo pasakyti, kad jam nepatinka esama politinė santvarka ir kad jis yra prieš prezidento V. Putino politiką. O 12 proc. tvirtino, kad jis Putino šalininkas ir palaiko vyriausybės politiką. Paskutinės apklausos rodo, kad už G. Kasparovo kandidatūrą 2008 metų prezidento rinkimuose balsuotų iki 10 proc. Rusijos rinkėjų.

 

Gario Kasparovo žaidimas „didžiojoje politikoje“ iki šiol buvo nerezultatyvus, todėl mato Kremliui galimybė yra minimali. „Didžiosios politikos“ arena yra daug sudėtingesnė nei 64 langeliai ant šachmatų lentos. G. Kasparovas teigia, kad Rusijoje viską reikia pradėti nuo nulio. Atrodo, kad dabar, tapus kandidatu į prezidentus, jam pačiam teks viską pradėti iš naujo, jei jis nuoširdžiai siekia demokratinės Rusijos vizijos įgyvendinimo.

2007 10 08
Evaldas Mikutis, Geopolitika.lt