Tarptautinė šachmatų didmeistrė Viktorija Čmilytė (24) – vienintelė moteris Lietuvoje, valganti duoną iš šachmatų. Jos karjeroje viskas klojasi kaip iš pypkės, ko nepasakysi apie asmeninį gyvenimą. Profesija tapusi aistra valdo jos kasdienybę ir net sapnus. „Šachmatai – užduotis visam mano gyvenimui“, – sako Viktorija, pamažu prie protų kovos pratinanti du mažučius savo sūnus.

Duoti interviu garsi šachmatininkė mielai sutinka, tačiau datą dėl labai įtempto jos kelionių ir treniruočių grafiko tenka ilgai derinti. Čempionatas veja čempionatą. Tik grįžusi iš varžybų Azerbaidžane, ji turi ruoštis Europos klubų čempionatui Turkijoje, kur žais už Sankt Peterburgo klubą.

Laisvo laiko ji beveik neturi, tad susitariame pasimatyti per vaikų šachmatų mokyklos „Vilniaus fortas“ gimtadienį, į kurį Viktorija pakviesta sužaisti simultano. Čempionė žaibiškai praretina priešininkų šachmatus, nugalėjusi paspaudžia kiekvienam ranką, ir sėdame pasikalbėti.

Artimiausi metai - šachmatams

- Ką tik laimėjote simultaną prieš vaikus. Ar jų negaila?

- Ne, tikiuosi, kad vaikams šis žaidimas buvo įdomus ir naudingas. Patyrę šachmatininkai nuolat žaidžia simultanus su mėgėjais ir pralaimėjusieji ašarų nelieja.

- Kaip suderinate nuolatines keliones į šachmatų varžybas užsienyje ir mamos pareigas?

- Mano gyvenimas labai įvairialypis: daug keliauju, tačiau stengiuosi sutvarkyti ir namų rūpesčius. Be to, šiemet baigiau mokslus Rygoje. Tad krūvis šiek tiek sumažėjo.

Penkerius metus studijavau anglų filologiją, gavau bakalauro laipsnį, tačiau į magistratūrą nestojau. Nutariau, kad artimiausius penkerius metus nieko nekeisiu – užsiimsiu tik šachmatais.

- O kodėl rinkotės anglų kalbos studijas?

- Kad turėčiau diplomą. Mokytis kalbų man lengva, be to, tai praktiškas dalykas keliaujant. Dėl savo pasirinkimo nesigailiu, bet abejoju, ar kada nors tapsiu anglų ar kurios kitos kalbos dėstytoja.

Šachmatai suvedė, šachmatai išskyrė?

- Kas prižiūri jūsų vaikus, kai išvykstate į varžybas?

- Mano tėvai. Jie taip pat gyvena Šiauliuose, netoli mūsų. Kartais pasiimu ir vaikus. Turnyruose jau yra buvęs penkerių Dmitrijus, o neseniai į Vokietiją vežiausi trejų metukų Aleksandrą. Tiesa, kartu važiavo ir mamo mama, nes vienu metu ir prižiūrėti vaiką, ir susikaupti varžyboms – labai sunku.

- Jūsų keliai su vaikų tėvu Aleksejumi Širovu išsiskyrė?

- Negalėčiau taip pasakyti. Aš gyvenu Šiauliuose, jis dažniau – Ispanijoje. Aleksejus – profesionalus šachmatininkas, daug keliauja – visada taip buvo ir su tokia padėtimi susitaikiau. Oficialiai nesame išsituokę. O kaip klostysis toliau – parodys gyvenimas.

 Nepraktiška moteris

- Ar, be šachmatų, dar turite kokių nors pomėgių?

- Labai mėgstu klausytis muzikos, žiūrėti filmus, domiuosi mada. Skaitau knygas anglų kalba. Mėgstamiausi mano rašytojai – Ernestas Hemingway‘us ir šiuolaikinis rašytojas Julianas Barnesas.

Skaitau, kai vaikai užmiega, taip pat kelionėse. Kai sužaidžiu partiją – smagu paskaitinėti ir taip nukreipti dėmesį nuo šachmatų. Esu nepraktiška moteris: nekepu, nemezgu, nesiuvinėju (juokiasi).

- O kas jus gelbėja nuo praktiškų dalykų?

- Mama. Vaikystėje, kai mano bendraamžės mokėsi megzti ar siuvinėti, aš sėdėjau prie šachmatų lentos – man buvo įdomiau mokytis debiutų. Ir nepasakyčiau, kad to „siuvinėjimo“ man gyvenime labai trūktų. Nuo aštuntos klasės mokiausi eksternu, kad kuo daugiau laiko galėčiau skirti šachmatams.

Per dieną savarankiškai dirbdavau 6-8 valandas ir manau, kad tas rimtas susidomėjimas šachmatais padarė mane labai savarankišką.

- Kuo jus taip traukia šachmatų žaidimas?

- Šachmatai – labai gilus žaidimas. Mane stebina tai, kad žaidžiu jau dvidešimt metų, o šiame žaidime yra dar daug dalykų, kurių nesuprantu. Tai žaidimas visam gyvenimui. Į šachmatus žiūriu su sportiniu ir netgi moksliniu interesu.

Stipriausia tarp Lietuvos vyrų

- Ar esate užsibrėžusi konkrečių tikslų?

- Ne. Nesiekiu konkretaus titulo. Noriu, kad mano rezultatai taptų stabilesni, kad žaisčiau vis geriau. Tarp Europos ir pasaulio moterų esu pasiekusi gana neblogų rezultatų, tačiau šachmatininkai vyrai – pranašesni už moteris. Žodžiu, turiu erdvės tobulėti.

- Tačiau prieš dvejus metus Lietuvos vyrams „davėte į kaulus“ – laimėjote vyrų šachmatų čempionatą.

 - Tai įrodo, kad moterys gali konkuruoti su vyrais. Jei krepšinyje ar tenise su vyrų fizine ištverme moterims varžytis beprasmiška, intelektualioje kovoje tai įmanoma. Tačiau ir šachmatuose reikalinga ištvermė, sugebėjimas susikoncentruoti, dienų dienas galvoti vien apie žaidimą. O moterims labiau rūpi šeima, vaikai, dėl to emociškai jos mažiau stabilios.

 - O kaip jums pavyksta negalvoti apie rūpesčius?

- Idealu būtų, jei tie rūpesčiai aplenktų. Kad sportininkas galėtų galvoti tik apie partiją, rezultatus. Nuo rūpesčių niekur nepabėgsi, tačiau išvykus į varžybas, įtraukia rutina: turiu ruoštis, internete tikrinti įvairius variantus, paskui 3-4 valandas trunka partija, kuri atima labai daug jėgų, vėliau ruošiesi kitai partijai, tad laiko sielotis dėl to, kas vyksta namuose, nelieka. Galvoji tik apie tai, kas vyskta čia ir dabar.

Sunku laimėti, kai nekenti

- Ar analizuojate savo priešininką, prieš susirungdama pirmą kartą?

- Taip, analizuoju, ką jis yra pasiekęs, koks jo žaidimo stilius. Būna tokių, kurie nieko ypatingo nesiekia, visada sutinka su lygiosiomis. Moterys – „minkštesnės“, o vyrai labiau mėgsta agresyvų žaidimą. Pagal šias charakteristikas dėlioju ir savo žaidimo strategiją.

Analizuoti priešininką – labai įdomus užsiėmimas, reikalaujantis ir psichologijos žinių. Juk šachmatai – tai dviejų žmonių kova. Ir būdų nugalėti priešininką labai daug.

- Ar simpatija priešininkui turi įtakos žaidimui?

- Jei esi profesionalas, prie lentos simpatijas ir antipatijas pamiršti, stengiesi gerbti varžovą. Tačiau galiu pasakyti, kad žaisti su drauge nėra labai malonu – tenka suvokti, kad dabar ji – tavo priešininkė. Bet dar sunkiau laimėti, kai varžovas tau labai nepatinka. Šachmatuose „ekstrymų“ beveik nebūna, ir kėdės ar lentos „skraido“ labai retai.

- Ar prieš svarbią partiją atliekate kokius nors ritualus?

- Ne (juokiasi). Tačiau vieno įpročio, jei jį būtų galima pavadinti ritualu, norėčiau atsikratyti. Prieš varžybas internete mėgstu paskaitinėti kolegų komentarus apie savo žaidimą. Kartais susinervinu.

Šachmatininkai – jogai

- Kaip atsipalaiduojate po žaidimo?

- Geriausias būdas – sportas. Tačiau labai aktyviai sportuoti nemėgstu – tiesiog pasivaikštau gryname ore arba užsiimu joga. Kol kas labai mėgėjiškai, pagal knygutes. Tiesa, tarp profesionalių šachmatininkų labai daug praktikuojančių jogą, daug vegetarų.

- Ar sapnuojate šachmatus?

 - Pasitaiko (šypsosi).

- Ar su savo vaikais žaidžiate šachmatais?

 - Vyresnysis jau truputį moka žaisti, tačiau į pralaimėjimą reaguoja labai emocingai ir žaidimas baigiasi ginču. Jis mane įtikinėja daryti jam naudingą ėjimą, o pamatęs, kad mano ėjimas jam nepalankus – labai supyksta.

- Nenusileidžiate?

 - Neskriaudžiu, visada pasiūlau lygiąsias. Tačiau vaikus nuo mažens pratinu žaisti sąžiningai. Šachmatai ne visiems tinka, ypač sunku į šį žaidimą įtraukti vietoje nenustygstantį vaiką. Tačiau esu įsitikinusi, kad vaikus mokyti žaisti šachmatai verta – žaidimas lavina atmintį, moko susikoncentruoti.

Kai kuriose šalyse šachmatai įtraukti į mokyklos programą. Profesionalios šachmatų karjeros jiems nelinkiu, tačiau noriu, kad jie išmoktų žaisti.

Šaltinis: Jurgita Gintautaitė, Žurnalas „Klubas“
2007 spalio mėn. 13 d.