Lietuvos šachmatininkų atmintyje žinomas kaip šio sporto (taip pat - mokslo ir meno, pasak žymaus Algirdo mėgto posakio) entuziastas, treneris, organizatorius bei Lietuvos šachmatų federacijos prezidentas, Algirdas Bajarkevičius (1947 - 1996 m.) paliko turiningą šachmatininko kelią žyminčią biografiją. 

 

Žaisti šachmatais ir dalyvauti varžybose Algirdas Bajarkevičius pradėjo mokydamasis Prienų gimnazijoje. Studijuodamas Baku (Azerbaidžanas) naftos ir dujų technologijos institute, šachmatams skyrė daugiau laisvalaikio, kartu su studijų draugais gilindamas teorines šachmatų žinias ir pasinerdamas į daugybę šachmatų partijų.

Po studijų grįžęs į Lietuvą įsikūrė Trakuose, kur sukūrė šeimą ir pradėjo profesinę karjerą dujų pramonės srityje. Tuo pat metu treniravo mažuosius moksleivius (1970-1985), su jais dalyvavo turnyruose įvairiuose Lietuvos miestuose: Birštone, Druskininkuose, Trakuose, Kaune, Prienuose, Marijampolėje (tuo metu Kapsuke). Su šachmatais Algirdas labai anksti supažindino dukrą, o vėliau – ir sūnų. Jie nuo ankstyvos vaikystės pradėjo dalyvauti varžybose ir ilgainiui buvo pasiekę gana neblogų sportinių rezultatų (neužmiršdami šio pomėgio ir dabar).    

 

Palyginus vėlai išmokęs žaisti šachmatais, Algirdas negalėjo tikėtis žaisti aukščiausiu lygiu. Tačiau, nuolat treniruodamas moksleivius, jis tobulino savo paties žaidimą kone visą gyvenimą. Tai rodo ir faktas, kad kandidatu į sporto meistrus jis tapo gana vėlai – tik 10-ajame 20 a. dešimtmetyje. Pirmą sporto atskyrį jis turėjo dar nuo studijų Baku laikų. Greta dalyvavimo sportinėse varžybose Algirdas visada buvo šachmatų entuziastas, nuolat plėtojantis organizacinę šachmatų populiarinimo veiklą.          

 

Algirdas nuolat dalyvavo korespondencinių šachmatų turnyruose, nemažai laiko skirdamas sistemingoms partijų kartotekoms, kurias jis tvarkė kartu su gausia šachmatų teorijos biblioteka: knygomis bei periodika. Korespondencinius šachmatus Algirdas vertino ne tik dėl patogios žaidimo formos, nereikalaujančios skirti daug laiko turnyrams, bet ir pabrėžė jų naudą tobulinant šachmatų įgūdžius. Be abejo, korespondenciniai šachmatai taip pat padėjo užmegzti bei palaikyti draugiškus ryšius su įvairiomis įdomiomis šachmatų pasaulio asmenybėmis.      

1985-aisiais persikėlęs į Marijampolę, Algirdas Bajarkevičius dirbo vadovaujamą darbą dujofikacijos valdyboje, o Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę buvo išrinktas į miesto savivaldybės tarybos pirmininko pareigas. Šiuo intensyviu laikotarpiu šachmatai ne tik kad nebuvo užmiršti – priešingai, Algirdas aktyviai įsiliejo į organizacinę veiklą šachmatų srityje valstybiniu lygiu. 1990 m. jis išrinktas Lietuvos šachmatų federacijos prezidentu. Jo vadovavimo kadencijos metu 1991 metais Marijampolėje įvyko Pasaulio lietuvių sporto žaidynių šachmatų turnyras. Plačiai visuomenei ypač įsiminė jo metu Rygiškių Jono gimnazijos (tuo metu – Jono Jablonskio mokyklos) stadione įvykusi gyvųjų šachmatų fiesta. Tuo metu Algirdas prisidėjo prie daugelio kitų svarbių turnyrų organizavimo. 1992 metais Lietuva buvo pripažinta tarptautinės šachmatų federacijos ir pirmą kartą po sovietinės okupacijos metų Lietuvos rinktinė dalyvavo 30-ojoje FIDE Šachmatų olimpiadoje Maniloje (Filipinai). Kaip Lietuvos šachmatų federacijos prezidentas Algirdas Bajarkevičius buvo tiesioginis šio istorinio įvykio liudininkas ir dalyvis.

 

Algirdas nemažai prisidėjo ir prie Marijampolės miesto šachmatinio gyvenimo plėtojimo. Kaip vienas iš sėkmingai realizuotų projektų, prie kurių Algirdas daug prisidėjo, buvo Marijampolės, Stockerau (Austrija), Timisoaros (Rumunija) šachmatų klubų draugystė ir jos pagrindu įvykę tarptautiniai jaunimo turnyrai, kurie nebūtų įsivaizduojami ir be šiuo metu Algirdo atminimo taurę organizuojančių trenerių Rolando Martinkaus bei Antano Lileikio.